Punkcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Punkcija (lot. punctio) – kūno ertmės, kraujagyslės, tuščiavidurio arba parenchiminio organo, naviko, infiltrato sienos pradūrimas diagnostikos ar gydymo tikslais. Praduriama švirkštu su specialia adata ar troakaru.

Diagnostinė punkcija daroma tada, kai reikia tiksliai nustatyti ligą (atliekama ertmės turinio analizė arba tiriamos ląstelės, paimtos iš patologiškai pakitusio organo), išmatuoti spaudimą (pvz., širdies ertmėse, nugaros smegenų kanale), į ertmę įšvirkšti kontrastinės medžiagos ar oro (rentgenodiagnostikoje).

Gydomoji punkcija daroma tuomet, kai reikia iš ertmės ištraukti patologinį turinį (pūlius, kraują ir pan.), ją išplauti arba įšvirkšti vaistų.

Dažniausiai daroma venų, krūtinplėvės ertmių, sąnarių, pilvo ertmės, nugaros, smegenų kanalo, šlapimo pūslės punkcija.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. MELI institutas, Vilnius.