Prieraišioji tėvystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Prieraišioji tėvystė (angl. attachment parenting) – tėvystės rūšis, kai tėvai sąmoningai apsisprendžia kurti prieraišius santykius su kūdikiu ir šiam tikslui pasiekti renkasi tėvų ir vaiko prieraišumą skatinančius rūpinimosi vaiko psichologine ir fizine gerove būdus.

Daugelis tėvų instinktyviai myli savo vaikus, rūpinasi jais, glaudžia juos prie savęs, nešioja, žindo, atsiliepia į vaiko verksmą kaip į vaiko poreikių išraišką. Šis spontaniškas elgesys, kylantis iš instinktų, vadinamas instinktyviąja tėvyste. Tačiau dabar daugelis tėvų nedrįsta pasikliauti savo instinktas, nes XIX a. pab.–XX a. pr. paplito mokslinės tėvystės idėja, kuri buvo skatinama medicinos darbuotojų, pedagogų, psichologų. Remiantis mokslinės tėvystės idėja buvo iškelta daugybė neįrodytų hipotezių, kurias ėmė diegti kaip mokslines tiesas:

  • kad vaiko elgesys formuojasi tik kaip atsakas į stimuliaciją - iš to kilo vaikų išlepinimo ar „sugadinimo“ idėja,
  • kad vaikams nereikia daug kontakto - nes daug nešiojami vaikai prie jo pripranta ir vėliau nesugeba būti savarankiški,
  • kad vaikai turi maitintis pagal grafiką - kad būtų sveikas jų skrandis ir susidarytų tinkami mitybos įpročiai)

ir pan.

XX a. vidurio ir antrosios pusės tyrimai parodė, kad mokslinės tėvystės idėjos yra nepagrįstos moksliniais duomenimis[reikalingas šaltinis]. Nepaisant to, minėtosios idėjos labai stipriai įsišaknijo visuomenėje ir iki šiol yra palaikomos, platinamos ir skatinamos. Kaip atsakas į šiuos procesus ėmė formuotis sąmoningu tėvų pasirinkimu grįsta prieraišiosios tėvystė idėja, skatinanti tėvus naudotis vaikų auginimo instinktais, kurie, kaip rodo tyrimai, yra universalūs visose tautose ir nepriklauso nuo šalies išsivystymo ir kultūros.

Prieraišiosios tėvystės sąvokos ištakos ir esmė[taisyti | redaguoti kodą]

Prieraišiosios tėvystės sąvoką į vartoseną įvedė amerikiečiai Martha ir Williamas Searsai, aštuonių vaikų tėvai ir daugelio knygų, kurios apima ne tik asmeninę šeimos patirtį, bet ir profesines žinias (W. Searsas yra pediatras, M. Sears – slaugė), autoriai. Prieraišioji tėvystė yra pagrįsta prieraišumo teorija (jos pradininkas – anglų psichiatras ir psichoanalitikas John Bowlby]) ir bendrosios raidos psichologijos dėsniais.

Prieraišumo teorija dėmesį telkia ties žmonių santykiu, jų ryšiu. Pasak jos, tam, kad vaikas gerai socialiai ir emociniai vystytųsi, jam nuo gimimo reikia užmegzti saugų ir patikimą ryšį su bent su vienu suaugusiu jį globojančiu asmeniu (dažniausiai tas asmuo būna mama, bet nebūtinai). Teorija teigia, kad vaikas natūraliai prisiriša prie globėjo, skatinamas išlikimo ir giminės pratęsimo instinktų.

Pasak W. ir M. Searsų prieraišiosios tėvystės teorijos, vaikas nuo gimimo užmezga ryšį su juo besirūpinančiu žmogumi ir šis ryšys turi įtakos visam vaiko gyvenimui. Stiprus, atviras ir patikimas ryšys, kai vaikas jaučiasi saugus, o jo poreikiai patenkinti, skatina vaiko socialinę ir emocinę raidą. Jei tėvai mažiau dėmesio skiria arba jo visai neskiria patenkinti vaiko poreikiams, atsiranda rizikos veiksnių, galinčių lemti vaiko psichinės sveikatos ir elgesio problemas.

Vaikas negali patenkinti savo poreikių pats – jam reikalinga suaugusiųjų pagalba. Todėl suaugusieji turi būti jautrūs, atviri, gebantys įsiklausyti, atidžiai stebėti savo vaikus, pažinti juos, perprasti jų kalbą (kūno ir žodinę), suvokti jų poreikius bei lanksčiai ir išradingai į juos atsakyti. Prieraišioji tėvystė skatina suprasti biologinius ir psichologinius vaiko poreikius ir nesitikėti iš vaiko tokio elgesio, koks esamam vaiko raidos etapui nebūdingas. Ugdydamiesi savo, kaip tėvų ar globėjų, empatiją vaikams, ugdome pačių vaikų gebėjimą jautriai reaguoti į juos supantį pasaulį ir į savo elgesio padarinius. Prieraišioji tėvystė atmeta bet kokios formos smurtą prieš vaikus, taigi kartu yra ir prieš smurtą visuomenėje apskritai.

Prieraišiosios tėvystės principai[taisyti | redaguoti kodą]

Tarptautinė prieraišiosios tėvystės organizacija (Attachment Parenting International) pateikia 8 prieraišiosios tėvystės principus, kurie remiasi esminiais saugaus prieraišumo teorijos veiksniais:

  • jautrumu vaiko poreikiams
  • nuolatiniu ir jautriu atsaku
  • fiziniu ir emociniu buvimu šalia

Šie principai gali būti suprantami kaip tikslai, kurių siekti skatinami tėvai. Jie yra tokie:

  1. Pasirenkite nėštumui, gimdymui ir tėvystei
  2. Maitinimas – su meile ir pagarba
  3. Jautriai reaguokite į vaiką
  4. Lieskite
  5. Užtikrinkite saugų miegą
  6. Užtikrinkite nuolatinę ir meile pagrįstą priežiūrą
  7. Pasitelkite pozityvų auklėjimą
  8. Siekite asmeninio ir šeimos gyvenimo darnos, ieškokite ribų ir pusiausvyros.

Prieraišioji tėvystė kaip gyvenimo būdas[taisyti | redaguoti kodą]

Prieraišioji tėvystė yra įgyvendinama daugelyje šalių daugeliu būdų ir daugelyje gyvenimo sričių. Prieraišiąją tėvystę jos šalininkai laiko ne tik vaikų auginimo ir ugdymo praktika, bet ir šeimos gyvenimo būdu. Prieraišiosios tėvystės principais besiremiantys tėvai dažniausiai gyvena į natūralumą orientuotą gyvenimą, propaguoja natūralų gimdymą ir gimdymą namuose[reikalingas šaltinis], žindymą pagal poreikį, vaikų nešiojimą nešynėmis, lieka namuose auginti savo vaikus kuo galima ilgiau užuot juos atidavę į vaikų priežiūros įstaigas, ieško formaliam ugdymui alternatyvių galimybių, domisi natūraliais sveikatos puoselėjimo būdais, organiniu ir vietiniu maistu, buriasi į bendruomenes. Į prieraišiosios tėvystės principus panašių laikosi vadinamieji natūraliosios, instinktyviosios, intuityviosios, sąmoningos ir evoliucinę patirtį puoselėjančios (angl. continuum concept) tėvystės judėjimai.

Išskirtinė prieraišiosios tėvystės ypatybė – tai nėra griežtas, baigtinis teorinis metodas, o labiau praktinių priemonių, ar įrankių, rinkinys, kuris gali ir turi būti lanksčiai naudojamas priklausomai nuo situacijos, vaiko amžiaus ir kitų aplinkybių.