Priešradarinė raketa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
JAV priešradarinė raketa AGM-45 Shrike
Britų priešradarinė raketa ALARM

Priešradarinė raketa, PRR (angl. antiradar missile, counterradar missile; rus. противорадарная ракета), antiradiolokacinė raketa (angl. anti-radiation missile, ARM; rus. противорадиолокационная ракета), spinduliuotės šaltinių naikinimo raketa (rus. ракета для борьбы с источниками излучения) – kovinė raketa, kuri nusitaiko ir skrieja į priešo radijo spinduliuotės šaltinį.[1] Paprastai skirta ir naudojama kovai su priešo radarais, bet taip pat su trukdžių transliatoriais (trukdytuvais)[2] ir net radijo ryšių siųstuvais.

Oras-žemė[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelis egzistuojančių PRR buvo sukurtos kovai su antžeminiais radarais. Pagrindinė jų funkcija – priešo oro gynybos slopinimo (angl. Suppression of Enemy Air Defenses, SEAD) misijos, kai orlaiviai, ginkluoti šiomis raketomis, atakuoja priešo oro gynybos radarus ir taip ją silpnina, didindami vėlesnių antskrydžių efektyvumą ir atakuojančių orlaivių išgyvenamumą. Lygiai taip pat šiomis raketomis jau paties antskrydžio metu gali naikinti pasirodžiusius ZRK. Lėktuvai (vadinami angl. SEAD escort 'priešo oro gynybos slopinimo palyda'), kurie gina pagrindinę lėktuvų grupę nuo priešo oro gynybos, dažnai ginkluoti ne tik PRR, bet ir kasetinėmis bombomis. Po to, kai priešradarinėmis raketomis sunaikina oro gynybos radarus, kasetinėmis bombomis naikina vadavietes, raketų leistuvus, kitą oro gynybos įrangą, kas turi garantuoti, kad ji vėl neims veikti.

Pirmosios PRR, pvz., AGM-45 Shrike, nebuvo labai išmanios, jos tiesiog skriedavo į radijo bangų spinduliavimo šaltinį ir, priartėjusios prie jo, sprogdavo.[3] ZRK kompleksų operatoriai po PRR paleidimo ėmė išjunginėti radarus, o raketai sprogus vėl juos įjungdavo. Tai labai sumažino PRR efektyvumą. Tada buvo sukurtos tobulesnės PRR, pvz., raketos AGM-78 Standard ARM ir AGM-88 HARM, kurios turi inertines navigacijos sistemas (INS). Tokios raketos įsimena paskutinę radaro buvimo vietą ir skrenda į ją net radarą išjungus. Tiesa, radarą išjungus išsyk po PRR paleidimo, tikimybė, kad PRR pataikys į radarą mažesnė. Kuo ilgiau radaras lieka išjungtas, tuo mažesnė pataikymo tikimybė.

Britų PRR ALARM turi veikimo delsos modą. Ši raketa turi įtaisytą parašiutą. Radarui išsijungus raketa išjungia variklį, išskleidžia parašiutą ir ima lėtai leistis žemyn, laukdama, kol radaras vėl įsijungs. Įsijungus radarui ALARM irgi įjungia variklį ir vėl atakuoja radarą. Net ir laikinas priešo oro gynybos radarų išjungimas labai padidina savų lėktuvų išgyvenamumą.

Paviršius-paviršius[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurios raketos paviršius-paviršius, pvz., P-700 Granit, P-500 Bazalt, MM40 Exocet ir OTO Melara Teseo turi veikimo modą (angl. home-on-jam capability), kai raketa nusitaiko į radijo bangų šaltinį (radarą, radioelektroninį trikdytuvą, radijo ryšio siųstuvą), naudodavo savo radarinės aktyviosios nusitaikymo galvutės radijo bangų spinduliuotės aptikimo komponentą.

Paviršius-oras[taisyti | redaguoti kodą]

TSRS karinė technika XX a. 7-to dešimtmečio antroje pusėje susidūrė su JAV lėktuvų naudotais radioelektroniniais trukdžiais. Kaip atsakas buvo įdiegtas alternatyvi zenitinių kompleksų S-75 (SA-2) raketų taikinių sekimo moda, kai ZRK nenaudoja savo radaro, o priešo lėktuvus aptinka ir seka pagal jų skleidžiamus trukdžius. Kai būdavo naudojami stiprūs trukdžiai, raketas dažnai leisdavo naudojant šį taikymąsi į trukdžius. Tokio pasyvaus sekimo atveju ZRK JAV lėktuvus sekdavo nenaudodami savo radarų, ir JAV lėktuvai negalėdavo prieš ZRK panaudoti savo priešradarinių raketų.

Neseniai Kinija sukūrė kovai su AWACS skirtą ZRK FT-2000, kuris yra priešradarinis ZRK HQ-9 variantas, o HQ-9 sukurtas S-300PMU pagrindu. Priešradarinis ZRK FT-2000 skirtas eksportui.

Oras-oras[taisyti | redaguoti kodą]

Nesenai ginkluotėse pasirodė oras-oras priešradarinės raketos, pvz., rusiška R-27EP (R-27EP priešradarinis variantas). Tokios raketos dėl savo taikymo sistemos turi porą pranašumų:

  • jų neaptinka radarinio perspėjimo imtuvai, tad raketos ataka būna nelaukta,
  • turi didesnį veikimo spindulį, kadangi ilgiau laiko nusitaikymo sistemos baterija, kuri daugelyje aktyvaus nusitaikymo sistemų yra ribojantis veiksnys.

1972 m. kompanija „Hughes Aerospace“ buvo pradėjusi kurti PRR BRAZO (isp. brazo 'ranka', kas atitinka angl. arm). Projekto esmė buvo oras-oras raketos Raytheon AIM-7 Sparrow pagrindu sukurti oras-oras priešradarinę raketą. Šios raketos turėjo būti naudojamos kovai su tarybinėmis AWACS sistemomis ir lėktuvais, turinčiais galingus radarus (pvz., MiG-25). Nors buvo sukurti ir sėkmingai išbandyti prototipai, projektas buvo nutrauktas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]