Prastovos mokestis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Johanas Silvio Gezelis (1862–1930)

Prastovos mokestis – netradicinis mokestis, išskaičiuojamas už finansinių lėšų nepanaudojimą („prastovą“). Prastovos mokestis auksui, bet kuriuo atveju susideda ir iš jo saugojimo išlaidų. Finansų prastovos mokestis įvardijamas kaip pažangius ekonominius efektus duodantis mokestis, tačiau jis menkai ekonomikos mokslo buvo betyrinėtas, o ir praktinės panaudos pavyzdžių yra mažai žinoma. Šio mokesčio idėja atveria turtingą tyrinėjimų lauką ne tik ekonomikoje, bet ir kituose moksluose – pvz., sociologijoje. Panašiai kaip ir infliacija, užlaikymo mokestis mažina realią indėlio vertę, tačiau tai vyksta ne pinigų masės kiekio sąskaita, o apmokesdinimu. Vokietijos – Argentinos ekonomistas Silvio Gesell pasiūlo finansų prastovos mokestį kaip priemonę pinigų apyvartai spartinti bei didinti ekonominį efektyvumą. Ekonomikos klasikas John Maynard Keynes nors ir pripažino šio mokesčio privalumus, tačiau pagrindiniu ekonomikos stabilumo veiksniu laikė infliacijos sureguliavimą. Prastovos mokestis pritaikytas lokaliai valiutai sėkmingai veikė Austrijos Wörgl miestelyje 19321934 m., kur bedarbystė per metus sumažėjo 25%, tačiau centrinis Austrijos bankas, susidomėjus dar 300 bendruomenių, įžiūrėjo grėsmę monopoliui ir po bylinėjimųsi šią naujovę, atnešusią aukštą užimtumą bei produktyvumą, deja, sustabdė. Šį mokestį tyrinėja ir prof. Bernard Lietaer, parašęs monografiją.

Prastovos mokesčio šalininkai – žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Tristan Abromeit (* 1934), Žaliųjų partijos vadovas,
  • Christian Anders (* 1945), kompozitorius,
  • Hermann Benjes (1937–2007), landšafto specialistas,
  • Hans Bernoulli (1876–1959), architektas,
  • Albert Einstein (1879–1955), fizikas, Gesellio draugas,
  • Georg Blumenthal (1872–1929), fiziokratas,
  • Helmut Creutz (* 1923), publicistas, architektas, rašytojas,
  • Theophil Christen (1873–1920), Šveicarijos matematikas, ekonomistas,
  • Eugen Drewermann (* 1940), teologas, psichoanalitikas,
  • Willi Eberlein (1904–1986), (RSF),
  • Michael Ende (1929–1995), rašytojas,
  • Rolf Engert (1889–1962), rašytojas, dramaturgas, leidėjas,
  • Irving Fisher (1867–1947), JAV ekonomistas,
  • Roland Geitmann (* 1941), teisės profesorius,
  • Eckhard Grimmel (* 1941), geografijos profesorius,
  • Max Hebecker (1882–1948), inžinierius,
  • Johannes Heinrichs (* 1942), socialfilosofas,
  • Theodor Hertzka (1845–1924), austrų ekonomistas, rašytojas, žurnalistas,
  • Joseph Huber, (* 1948), sociologas,
  • Peter Kafka (1933–2000), astrofizikas,
  • Margrit Kennedy (* 1939), architektas, professorius,
  • Hermann Kendel (* 1936) architektas,
  • Hans Langelütke (1892–1972), instituto prezidentas,
  • Bernard Lietaer (* 1942), belgų-amerikiečių psichologijos profesorius,
  • Gustav Lilienthal (1849–1933), reformatorius,
  • Dirk Löhr (* 1964), ekologinės ekonomikos profesorius,
  • Erich Mäder (1897–1934), SPD, Tiuringijos žemės parlamentaras,
  • Max Mutzke (* 1981), dainininkas,
  • Heinz Nixdorf (1925–1986), kompiuterių specialistas,
  • Hermann Oberth (1894–1989), fizikas, raketų kūrėjas,
  • Franz Oppenheimer (1864–1943), soziologas ir ekonomistas,
  • Georg Otto (* 1928), Žaliųjų partijos vadovas,
  • Ezra Pound (1885–1972), amerikiečių poetas,
  • Elimar Rosenbohm (1916–1997), socialekonomistas (ZfSÖ),
  • Fritz Schwarz (1887–1958), politikas,
  • Bernd Senf (* 1944), profesorius,
  • Hans Konrad Sonderegger (1891–1944), šveicarų teologas,
  • Hans Trimborn (1891–1979), dailininkas ir muzikas,
  • Johannes Ude (1874–1965), katalikų kunigas, teologijos profesorius,
  • Michael Unterguggenberger (1884–1936), Wörgl meras, prastovos mokesčio iniciatorius,
  • Werner Zimmermann (1893–1982), rašytojas

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]