Pranciškus Janulaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pranciškus Janulaitis
Gimė 1874 m. balandžio 28 d.
Malavėnai, Šiaulių apskritis.
Mirė 1952 m. (~78 metai)
Vladimiras
Tėvas Matas Janulaitis
Motina Agota
Veikla kunigas, knygnešys

Pranciškus Janulaitis (1874 m. balandžio 28 d. Malavėnai, Šiaulių apskritis1952 m. Vladimiras) – Lietuvos kunigas, knygnešys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jauniausia 13 vaikų šeimoje, kurioje išgyveno broliai Kaliksas, Juozas, Petras, Jurgis, Augustinas, seserys Ona, Julija ir Veronika.

Baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Paskirtas Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios vikaru įsitraukė į knygnešystę, pradėjo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą. 1898-1902 m. Troškūnų Švč. Trejybės parapijos vikaras. 1900 m. prasidėjus L. Vaineikio bylai ir įkliuvus broliui Augustinui, buvo kratytas ir jo butas Troškūnuose, rastas kažkokio kunigo Stanislovo laiškas, kuriame prašoma atsiųsti dešimt egzempliorių laikraščio „Tėvynės Sargas“, rankraštį „Modus vivendi“ apie kovą už lietuvių kalbos teises. Vienas P. Janulaičio laiškas dėl bendradarbiavimo spaudoje buvo rastas ir pas brolį A. Janulaitį. Rusijos caro 1902 m. vasario 27 d. paliepimu už antivalstybinę veiklą metams ištremtas į Smolenską.

Grįžęs į Lietuvą dirbo įvairiose parapijose, 1924-1930 m. Betygalos Šv. Mikalojaus parapijos klebonas, statė naują šios parapijos bažnyčią, kuri konsekruota 1932 m. Betygaloje įveisė didžiulį sodą. Daug obelų tebeauga šlaite prie saugomo Mikalojaus Daukšos ąžuolo. Vėliau dirbo Kauno katedros kapitulos garbės kanauninku.

1946 m. ištremtas į Rusiją, kalintas Vladimiro kalėjime kartu su arkivyskupu Mečislovu Reiniu ir vyskupu Teofiliumi Matulioniu.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1956.-T. 24, p. 294