Prancūzijos-Turkijos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Slaptasis Sykes-Picot susitarimas

Prancūzijos-Turkijos karas arba Kilikijos karas (pranc. La campagne de Cilicie) buvo keletas konfliktų tarp Prancūzijos ir Turkijos nepriklausomybės judėjimo po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Karas truko nuo 1918 m. gruodžio[1] iki 1921 m. spalio dabartinės pietų Turkijos ir šiaurės Sirijos teritorijoje.

Prancūzija jau Sykes-Picot sutartimi ir 1916 m. Prancūzijos-armėnų sutartimi rodė susidomėjimą Kilikija. Tačiau po 1921 m. Prancūzija atitolo nuo Antantės ir suartėjo su naująja Turkijos vyriausybe Ankaroje ir sudarė su ja Ankaros sutartį bei Franklin-Bouillon susitarimą.

Susitarimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Mudroso paliaubų pagal slaptąjį Sykes-Picot susitarimą į regioną įžengė Prancūzijos kariuomenė. Pagal šį susitarimą prancūzams turėjo atittekti Sirija ir pietų Anatolija su Mersino ir Iskanderuno uostais bei Erganio vario kasyklomis. Tuo tarpu nafta turtinga Osmanų Mosulo provincija turėjo atitekti britams. Pagal susitarimą britai turėjo užimti Antepą, Marašą ir Urfą, o vėliau juos perleisti prancūzams.

1916 m. spalio 27 d. prancūzai pasirašė susitarimą su armėnų nacionalistais. Užsienio reikalų ministras Aristide Briand pasinaudojo šia galimybe užverbuoti karių iš armėnų tarpo.[2] Šiems prancūzų-armėnų legionams vadovavo Edmund Allenby; jie vėliau kovojo Palestinoje ir Sirijoje. Po Mudroso paliaubų jie taip pat kovojo ir Kilikijoje. Šių legionų pagalba pietų Anatolija turėjo būti atskirta nuo Osmanų imperijos.

Turkijos okupacija prancūzų pajėgomis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išsilaipinimas Juodosios jūros pakrantėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Mudroso paliaubų sudarymo Prancūzijos kariuomenė ėmė kontroliuoti svarbias Osmanų anglies kasyklas palei Juodąją jūrą, kuriose didelę dalį kapitalo turėjo prancūzai. Tai taip pat užtikrino energijos šaltinius ir kariuomenės aprūpinimą anglimis. Kita vertus buvo sutrukdyta paskirstyti anglį Anatolijoje ir tikėtasi sukelti gyventojų neramumus.

1919 m. kovo 18 d. du prancūzų kanonierės išlaipino kariuomenę Zonguldako ir Karadeniz Eregli uostuose. Dėl stipraus pasipriešinimo prancūzai sugebėjo išlaikyti Karadeniz Ereğli tik metus laiko ir pasitraukė iš miesto 1920 m. birželio 8 d. Jie sustiprino pozicijas Zonguldake ir nuo 1920 m. birželio 18 d. oficialiai okupavo visą miestą.

Karinės operacijos Stambule ir Trakijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Millî Mücadele’de İlk Kurşun ve Dörtyol’un Düşman İşgalinden Kurtuluşu Archyvuota kopija 2018-03-15 iš Wayback Machine projekto.
  2. Stanley Elphinstone Kerr. The Lions of Marash: personal experiences with American Near East Relief, 1919-1922 p. 30