Pranas Rinkevičius
| Pranas Rinkevičius | |
|---|---|
| |
| Pranas Rinkevičius 1938 m. | |
| Gimė | 1911 m. balandžio 15 d. Cijūniškė, Seirijų valsčius, Alytaus apskritis |
| Mirė | 1943 m. sausio 24 d. (31 metai) Sverdlovsko sritis, Rusija |
| Veikla | žurnalistas, kraštotyrininkas, ateitininkas, antisovietinės rezistencijos dalyvis, tremtinys |
| Alma mater | Vytauto Didžiojo universitetas |
Pranas Rinkevičius (1911 m. balandžio 15 d., senuoju stiliumi balandžio 2 d. Cijūniškėje, Seirijų valsčius, Alytaus apskritis – 1943 m. sausio 24 d. Sverdlovsko sritis, Rusija) – Lietuvos spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, ateitininkas, antisovietinės rezistencijos dalyvis, tremtinys.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė miško eigulio šeimoje. Tėvas anksti mirė. Pradinę mokyklą baigė Miroslave. Įstojo į Marijampolės marijonų gimnaziją, kur baigė keturias klases. Toliau mokslą tęsė Kauno jėzuitų gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Dalyvavo Kauno ateitininkų veikloje.
Nuo 1933 m. Krikščionių demokratų partijos dienraščio „Rytas“ žurnalistas. Šį 1936 m. uždarius, dienraščio „XX amžius“ reporteris. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. [1] TSRS okupavus Lietuvą dirbo dienraščio „Tarybų Lietuva“ redakcijoje. Tuo pačiu metu su bendraminčiais leido antisovietinio pogrindžio laikraštį „Laisvoji Lietuva“.
Tarpukario spaudoje paskelbė daug straipsnių ir publikacijų. Aprašė apie 80 Užnemunės ir Dzūkijos piliakalnių, surinko apie juos pasakojimų ir padavimų. Aprašė ir Dzūkijos vestuvių papročius.
Pranas Rinkevičius ir jo šeima tapo pirmojo sovietų įvykdyto Lietuvos gyventojų trėmimo 1941 m. birželį aukomis. Naujojoje Vilnioje jis nuo šeimos buvo atskirtas ir išvežtas į Sverdlovsko sritį, kur nuo šalčio ir bado 1943 m. sausio 24 d. mirė. Jo kapas ir tiksli žūties vieta nežinoma.
Žmona Onutė Urbonaitė-Rinkevičienė su vienerių metų amžiaus dukrele ir jau Sibire gimusiu sūnumi ištremti į Altajaus kraštą. Ten abu vaikai mirė. Po kelerių metų žmona iš tremties pabėgo ir mergautine pavarde nelegaliai gyveno Šiauliuose bei kitur, įstojo į pogrindžio sąlygomis veikusį vienuolyną Kaune. Mirė 1987 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 428-429 psl.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ateitininkai komunistų ir nacių kankiniai, red. L. Kerulis. P. Narutis, J. Prunskis, 1991.
- Antano Rinkevičiaus archyvas [1] Archyvuota kopija 2016-09-22 iš Wayback Machine projekto.