Pranas Mantvydas
| Pranas Mantvydas | |
|---|---|
| |
| P. Mantvydas su žmona Jadvyga | |
| Gimė | 1894 m. gruodžio 4 d. Gegrėnai, Platelių valsčius |
| Mirė | 1960 m. rugpjūčio 8 d. (65 metai) Kaunas |
| Tėvas | Pranas Montvydas |
| Motina | Valerija Vizgirdaitė-Montvydienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Jadvyga Montvydienė |
| Veikla | filosofas, žurnalistas, vertėjas |
| Išsilavinimas | filosofijos daktaras |
| Alma mater | Lietuvos universitetas |
Pranas Mantvydas (1894 m. gruodžio 4 d. Gegrėnuose, Platelių valsčius – 1960 m. rugpjūčio 8 d. Kaune) – Lietuvos filosofas, žurnalistas, vertėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
P. Montvydas kilęs iš tos pačios giminės kaip ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Gimė mažažemių valstiečių šeimoje, vyriausias iš 5 vaikų, Prano Montvydo ir Valerijos Montvydienės (mergautinė pavardė Vizgirdaitė) sūnus. Gegrėnų bažnyčioje jį pakrikštijo kitą dieną po gimimo. Metrikų knygoje pavardė „Montvydas“ įrašyta buvo su „o“, o ne su „a“ ir šitokia forma išliko daugmaž iki 1934 m., taip savo pavardę rašė tiek pats P. Montvydas, tiek ir kiti žmonės.
1909 m. baigė pradinę mokyklą. 1913 m. įstojo į buhalterio kursus Kaune. Iki Pirmojo pasaulinio karo buhalteriavo Čekiškėje ir Žemaičių Kalvarijoje. 1916–1918 m. buvo „Saulutės“ draugijos įkūrėjas ir narys. Rašė straipsnius į šios draugijos laikraščius, rengiamuose draugijos kursuose dėstė istoriją.
1920–1922 m. mokėsi Telšių gimnazijoje. 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo filosofijos istoriją, filosofijos sistemas, lietuvių literatūrą, pedagogiką-psichologiją. 1922–1926 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete studijavo filosofiją, 1926–1929 m. tobulinosi Paryžiaus, Miuncheno, Kelno ir Leuveno universitetuose. 1938 m. filosofijos daktaras.
1929–1934 m. žurnalo „Židinys“ redaktorius. 1934–1940 m. žurnalo „Kosmos“ administratorius, 1939 m. pabaigoje redaktorius. Taip pat bendradarbiavo su leidiniais „Naujoji Romuva“, „Logos“, „Athenaeum“, „Ateitis“. Buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. [1]
1938–1941 m. dirbo buhalteriu Aukštosios Panemunės vaikų tuberkuliozinėje ligoninėje. Tuo pat metu aktyviai dalyvavo ir kultūriniame gyvenime: vertėjavo, rašė straipsnius į periodinius leidinius.
Priklausė Jaunesniųjų Katalikų sąjūdžiui, kurio tikslas buvo judinti religinį-kultūrinį gyvenimą. Vėliau iš šio sąjūdžio atsiskyrė, nes jam, taip pat ir kitiems asmenims, rūpėjo ne tik katalikiškas kultūros darbas, bet ir politinis gyvenimas. Priklausė Lietuvių katalikų mokslo akademijai, 1933–1938 m. ėjo Lietuvos Katalikų universiteto reikalų vedėjo pareigas.
1941 m. TSRS okupacinės valdžios represuotas, kalėjo Sosvos lageryje, Gario rajonas, Sverdlovsko sritis, 1943 m. ištremtas į Kamenyj prie Obės, Altajaus kraštas. Į Lietuvą grįžo 1956 m., vertė iš vokiečių, prancūzų, anglų kalbų.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tyrinėjo pažinimo problemas, Šv. Augustino, G. V. F. Hegelio, Anri Bergsono, epistemologinio realizmo ir kitas koncepcijas, korporatyvizmo istoriją. Kritikavo kritinio realizmo pagrindimą, plėtojo neotomistinį betarpiškąjį realizmą. Į lietuvių kalbą išvertė grožinės literatūros, Denis Didro, P. d'Holbacho ir kitų kūrinių.[2]
Dažnai pasirašinėdavo Pučkoriškio, Žvalgonio, M. Pakelčio slapyvardžiais, įvairiais inicialais, kartais skelbdavosi be parašo, todėl dabar ne taip lengva išsiaiškinti visus jo parašytus ir spaudoje paskelbtus straipsnius.
Daktaro disertacijos publikacija:
Straipsniai:
- „Didžios sielos istorija“ („Židinys“, 1930 m., Nr. 11-12)
- „Idealizmo sukaktuves minint. Hėgelis ir jo valstybinė mintis“ („Židinys“, 1931 m., Nr. 12)
- „Tapyba ir Poezija“ („Athenaeum“, 1931 m., t. 2)
- „Laisvės ir kūrybiškumo beieškant“ („Židinys“, 1932 m., Nr. 11)
- „Filosofinės bei politinės srovės rusų emigrantuose“ („Židinys“, 1933 m., Nr. 5-6)
- „Realumo problema per paskutinius 100 metų“ („Logos“, 1933 m., Nr. 13)
- „Mokslinės katalikų minties kelias“ („Židinys“, 1935 m., Nr. 4)
- „Korporatyvizmo praeitis“ („Židinys“, 1936 m., Nr. 11-12)
- „Senoji išmintis ir modernioji filosofinė mintis“ („Židinys“, 1939 m., Nr. 8-9)
- „Legenda apie Didįjį inkvizitorių“ („Židinys“, 1939 m., Nr. 11)
Vertimai:
- Denis Didro. „Ramo sūnėnas“, 1958 m.;
- Holbachas. „Laiškai Eugenijai“ ir „Sveikas protas“;
- P. Mantvydas didele dalimi prisidėjo prie A. Stocklio „Filosofijos istorijos bruožai“ knygos vertimo.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 311-312 psl.
- ↑ Adolfas Poška. Pranas Mantvydas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 229 psl.
- Straipsnis apie Praną Montvydą Archyvuota kopija 2010-06-17 iš Wayback Machine projekto.
- Maceinienė T. 2006. Tikėjimas ir ateitis: Ignas Skrupsklis ir Antanas Dielininkaitis. Vilnius: Aidai.
- Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. II tomas. 1991. Vilnius: Mintis
- Pranas Mantvydas. (parengė Adolfas Poška). 2005. Raštai. Vilnius.
