Pralaužimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pralaužimas – svarbiausias puolimo etapas. Jame artilerijos, raketų ir aviacijos smūgiais bei tankų ir motorizuota pėstininkų ataka pralaužiama priešo ginyba.

Prieš numatytus pralaužimo barus sutelkiamos stiprios tankų ir pėstininkų grupuotės, kelis kartus viršijančios priešą. Po stiprios parengiamosios ugnies jos atakuoja ir įsiveržia į priešo pozicijos taktinę gilumą (iki divizijų, korpusų rezervų). Paskui į pralaužą įsiveržia judrios tankų ir motorizuotų pėstininkų rinktinės, tankų bei mechanizuoti korpusai, tankų armijos. Šios jėgos energingai plečia pralaužą, smogdamos į gynybos operatyvinę gilumą ir sparnus, apeina, apsupa priešo grupuotes gretimose gynybos baruose.

Kaip puolimo etapas pralauža atsirado Pirmajame pasauliniame kare. Tada pralaužos turėjo tik taktinę reikšmę ir būdavo rezervų kotraatakomis greit likviduojamos.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. PralaužimasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 150 psl.