Prakritai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Prakritai (skr. prakrtos – „prigimtinis“, „paprastas“) – vidurinės indų kalbos ir tarmės, vartotos Indijoje V a. pr. m. e.X m. e. a. (pali kalba vartojama iki šių dienų kaip Pietryčių Azijos budistų kulto kalba). Seniausi įrašai iš III a. pr. m. e. Skiriami trys prakritų raidos laikotarpiai:

Iš pradžių prakritai buvo šnekamosios kalbos tarmės, vėliau dalis jų tapo literatūrinėmis kalbomis. Prakritais sukurta mokslinės, filosofinės, religinės, grožinės literatūros. Tai dalies klasikinių dramų veikėjų kalba. Prakritai turėjo įtakos klasikiniam sanskritui, nuo kurio skiriasi tuo, jog neturi sonantų ir dvibalsių, supaprastėjęs jų konsonantizmas, linksniavimo ir asmenavimo sistemos, ryškus polinkis į atvirą skiemenį, analitizmo tendencijos.

Naujosios indų kalbos kilo iš prakritų.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Prakritai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 149 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]