Prakritė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Prakritė (skr. प्रकृति, prakṛti? – priežastis, materija) – pamatinė samkhjos, hinduizmo filosofinės sistemos, sąvoka, reiškianti „pirmapradę gamtą“, materialią visatos pirminę priežastį. Laikoma moteriškuoju pradiniu elementu, sąveikaujančiu su vyriškuoju elementu – dvasia (puruša). Vystosi iš mulaprakritės (avjakto) – neatsiskleidusios, potencialios gamtos.

Samkhjos tekstuose puruša apibūdinamas kaip „bekojis“, sėdintis ant pečių „neregei“ prakritei. Skirtingai nei kinų In-Jang teorijoje, puruša nėra aktyvus vyriškas pradas, jis apibūdinamas kaip „drišti“ – nebylus prakritės metamorfozės liudytojas, be kurio egzistavimo neįmanoma prakritės veikla.

Ajurvedoje[taisyti | redaguoti kodą]

Ajurvedoje prakrite vadinama psichosomatinė žmogaus konstitucija, būdinga jam nuo gimimo, tai yra, susiformavusi žmogaus pirminėje aplinkoje. Prakritė, kaip teigiama, nesikeičia visą žmogaus gyvenimą, gali būti diagnozuota per paciento apklausą ir apžiūrą. Prakritė suteikianti žinių apie polinkį į tam tikras ligas. Žmogus, išmanantis savo prakritę, turįs raktą į savo sveikatą, žinąs savo silpnąsias ir stipriąsias vietas ir visada galįs užkirsti kelią susirgimui, pasirinkdamas profilaktines priemones (pančakarmą, pasninką, mitybą ir režimą, derančius su prakrite).

Iš principo esą be galo daug prakričių, tačiau Ajurvedos praktika laikui bėgant išskyrė 7 (pagal kitą versiją 10) prakritės tipų.

Vladimiras Dančenka išveda paraleles tarp sąvokų „prakritė“ ir „refleksinės veiklos“ plačiąja prasme, įskaitant visą fizinę ir protinę žmogaus veiklą.[1]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]