Potekstė
Potekstė – nuvokiama literatūros kūrinio teksto arba šnekamosios kalbos prasmė, kuri papildo ir praplečia tiesioginę reikšmę, neretai jai prieštarauja.
Teatre (dažnai ir šnekamojoje kalboje) potekstė perteikiama gestais, mimika, intonacijų kaita, pauzėmis, mizanscenų pobūdžiu. Potekstei didelę reikšmę kūryboje teikė rašytojai M. Meterlinkas, A. Čechovas, E. Hemingvėjus, režisieriai Š. Diulenas, K. Stanislavskis, V. Nemirovičius-Dančenka, A. Efrosas, G. Tovstonogovas, A. Oleka-Žilinskas, J. Miltinis.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Potekstė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 131 psl.
|
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |