Polietilenas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Polietilenas, arba polietenas (termoplastinis etileno polimeras) – vienas paprasčiausių ir pigiausių polimerų, baltas chemiškai inertiškas plastikas. Labai geras dielektrikas.

Polietileno monomero, etileno, teisingiau vadinamo etenu, cheminė formulė yra \,\!CH_2=CH_2 Polietileną sudaro ilgos \,\!-(CH_2)_n- grandinės.

Polietilenas skirstomas į rūšis pagal polimerinių grandinių šakotumą. Žemo tankio polietilenas (angl. LDPE, Low density polyethene) sudarytas iš labai šakotų makromolekulių. Dėl savo sudėtingos struktūros jos nesuglunda tarpusavy, dėl to tarpmolekulinės traukos jėgos yra sąlyginai mažos. Toks polietilenas yra tąsus ir minkštas. Buityje jis dažiniausiai sutinkamas polietileninių maišelių ar plėvelių pavidalu. Aukšto tankio polietilenas (angl. HDPE, High density polyethene) sudarytas iš ilgų mažai šakotų molekulių, kurios suglunda labai tankiai, tarp jų susidaro tarpmolekulinės traukos ryšiai. Aukšto tankio polietilenas buityje randamas ploviklių, baliklių, pieno butelių pavidalu.

Polietilenas pirmą kartą buvo susintetintas vokiečių chemiko Hanso fon Pechmano (Hans von Pechmann) 1898 metais, jam kaitinant diazometaną. Pirmasis pramonei pritaikomas polietileno sintezės būdas buvo atsitiktinai atrastas Eriko Foseto (Eric Fawcet) ir Redžinaldo Gibsono (Reginald Gibson) 1933 metais. Jie labai aukštame slėgyje kaitino eteno ir benzaldehido mišinį. Visgi, jų eksperimentą pavyko atkartoti tik 1935 metais, nes polimerizaciją sukėlė atsitiktinai į sistemą pakliuvęs deguonis. Pramoninė polietileno gamyba pradėta 1939 metais. Vėliau polietileno gamyba tobulėjo atrandant vis efektyvesnius katalizatorius polimerizacijai, leidusius gaminti polietileną daug žemesniame slėgyje.