Polesko rajonas
| Polesko rajonas rus. Полесский район | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
.svg) | |||||||
| Valstybė |  Rusija
| ||||||
| Sritis |  Kaliningrado sritis
| ||||||
| Administracinis centras | Poleskas | ||||||
| Gyvenviečių | 5 | ||||||
| Įkūrimo data | 1946 m. balandžio 7 d. | ||||||
| Gyventojų | 19 197 | ||||||
| Plotas | 834,28 km² | ||||||
| Tankumas | 23 žm./km² | ||||||
| Tel. kodas | (+7) 40158 | ||||||
| Tinklalapis | polessk.gov39.ru/ | ||||||
 Vikiteka |
Polesko rajonasVikiteka | ||||||
.png)
Polesko municipalinis rajonas (rus. Полесский муниципальный район), 1946–2004 m. Polesko rajonas (rus. Полесский район) – Kaliningrado srities (Rusijos Federacija) administracinis vienetas srities centrinėje dalyje, Kuršių marių pietrytiniame krante. Rajono centras – Poleskas (liet. Labguva).
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ribojasi vakaruose su Gurjevsko rajonu, pietuose su Gvardeisko rajonu, rytuose su Slavsko rajonu, šiaurėje – Kuršių marios.
Rajono plotas 2010 m. – 834,28 km², iš jų 35 719 (2000 m. – 28 000 ha) žemės ūkio paskirties žemė, 39 487 ha miškas, 1112 ha vandens telkiniai. Rajone 2011 m. buvo 66 apgyvendintos vietovės, daugiausia pagal geležinkelius ir automobilinius kelius.
Rajono teritorijoje yra nemažai naudingų iškasenų – molis, durpės (atsargos 350 000 t), nafta, smėlis. Rajono teritorija teka upė Deima.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1946 m. balandžio 7 d. įkurtas Labguvos rajonas (rus. Лабиауский район), kuris apėmė buvusią Rytų Prūsijos provincijos Labguvos apskritį, bet 1946 m. rugsėjo 7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku „Dėl Kaliningrado srities administracinio teritorinio sutvarkymo“ pakeitus rajono centro pavadinimą, pavadintas Polesko rajonu. Vykdant municipalinę reformą, nuo 2008 m. oficialus pavadinimas – Polesko municipalinis rajonas.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki pat XVIII a. vidurio dauguma Labguvos apskrities gyventojų buvo lietuviai. 1837 m. tokiais save laikė 34 proc., 1910 m. – apie 8 proc. gyventojų, nors pavardės bažnytinėse knygose beveik ištisai lietuviškos.
Didelė dalis vietinių gyventojų artėjant karo frontams pasitraukė į Vakarus. 1947 m. spalio 11 d. TSRS Ministrų Taryba priėmė slaptą nutarimą Nr. 3547–1169 – C „Dėl vokiečių perkėlimo iš Kaliningrado srities į Vokietijos tarybinę okupacinę zoną“. Jau pavasarį likusieji vietiniai gyventojai buvo jėga susodinti į geležinkelio vagonus ir išvežti.
 | ||||
| 2002 m. | 2009 m. | 2010 m. | ||
|---|---|---|---|---|
| 19 018 | 19 300 | 19 197 | ||
| ||||
2010 m. surašymo duomenimis mieste gyveno 7 615, 39% rajono gyventojų, 9 800 ekonomiškai aktyvūs, 4 756 pensininkai. Vidutinė pensija 6648 rubliai.
Infrastruktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Polesko rajone veikia Sankt Peterburgo valstybinio agrarinio universiteto filialas su 6 fakultetais (207 studentai) ir neakivaizdiniu skyriumi (894 studentai), profesinis licėjus Nr. 21 (301 moksleivis), 4 vidurinės ir viena pagrindinė mokyklos, 8 ikimokyklinės įstaigos.
Yra 64 vietų ligoninė, poliklinika, ambulatorija, 6 vaistinės.
Veikia žuvies, mėsos, duonos, pieno (sūrių gamybos), žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės, iš jų didžiausia – Kaliningrado mėsos perdirbimo įmonė „Deima“. Yra keli stambūs žemės ūkio kooperatyvai ir fermeriniai ūkiai.
Rajone 1500 egz. tiražu leidžiamas laikraštis „Polesskij vestnik“ (Полесский вестник – Polesės žinios).
Paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rajone nemažai Istorijos ir kultūros paminklų, tarp jų XIV a. Labguvos pilis, kurioje veikia istorinis muziejus ir paveikslų galerija.
Savivalda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rajono taryba iš 15 deputatų renkama 5 metams. Tarybai vadovauja tarybos pirmininkas, rajono administracijai – atskirai 5 metams renkama rajono administracijos galva.
Rajono teritorijoje iki 2008 m. buvo šios apylinkės, kurios rinko savo tarybas:
| Dabartinis pavadinimas | Rusiškai | Vokiškai | Lietuviškai |
| Golovkinas | Головкино | Nemonien, nuo 1938 m. Elchwerder | Nemunynas |
| Saranskojė | Саранское | Powangen | Pavandenė, Laukiška |
| Slavianskojė | Славянское | Pronitten | Pronyčiai |
| Sosnovka | Сосновкa | Groß Baum | Aukštagiriai |
| Tiuleninas | Тюленинo | Labiau-Viehof | - |
| Zalesjė | Зaлесье | Mehlauken, nuo 1938 m. Liebenfelde | Mielaukiai |
Vykdant municipalinę reformą 2008 m. birželio 30 d. Kaliningrado srities įstatymu Nr. 256 rajone sudaryti:
- Polesko miesto gyvenvietė,
- Golovkino kaimo gyvenvietė,
- Zalesjės kaimo gyvenvietė,
- Saranskojės kaimo gyvenvietė,
- Turgenevo kaimo gyvenvietė.
Vietovardžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ne visos gyvenvietės turėjo originalius pavadinimus lietuvių ar prūsų kalba, nes apylinkėse buvo nemažai Prūsijos didikų dvarų ir medžioklės namų. Oficialiuose Prūsijos gyvenviečių sąrašuose dažniausiai kito tik vietovių statusas: Gut – viensėdis arba dvaras, Adlig – kilmingas dvaras, Königlich – karališkasis dvaras. 1929 m. daugelis šių bajoriškų priedėlių buvo panaikinta, o 1938–1939 m. pakeisti vokiečiams sunkiai besuprantami ir dar sunkiau tariami, nors vokiškai ir transformuoti senieji pavadinimai.
1945 m. rusų okupacinė karinė valdžia, kuri naudojosi iki karo rengtais topografiniais žemėlapiais, buvo sugrąžinusi iki 1938 m. buvusius vietovardžių pavadinimus, nes vokiečių pakeisti pavadinimai nesiderino su kariniuose žemėlapiuose pažymėtais seniaisiais prūsiškais ir lietuviškais vietovių pavadinimais. Tačiau 1946 m. rugsėjo 7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku pakeitus rajono didesnių gyvenviečių pavadinimus, buvo pakeisti ir mažųjų gyvenviečių, dažniausiai buvusių dvarų, pavadinimai.[2] [3][4] [5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Паспорт Муниципального образования «Полесский муниципальный район»[neveikianti nuoroda]
- ↑ Палмайтис Л. Предложение по научной русификации исконных наименований перешедшей в состав России северной части бывшей Восточной Пруссии / Л. Палмайтис; Европейский институт рассеянных этнических меньшинств. – Б. м.: Б.и., 2003. Archyvuota kopija 2012-02-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai = Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta: jų kilmė ir reikšmė. Vilius Pėteraitis; Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Archyvuota kopija 2012-04-14 iš Wayback Machine projekto. Patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2002. ISBN 5420014882
- ↑ Zipplies, Helmut: Ortsnamenänderungen in Ostpreußen. Eine Sammlung nach dem Gebietsstand vom 31.12.1937 Selbstverlag des Vereins, Hamburg, 1983.