Plikimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Plaukai saugo organizmą nuo mechaninių ir terminių pažeidimų. Tai yra raginiai dariniai, kuriems būdingas lankstumas, elastingumas, higroskopiškumas.

Plaukas sudarytas iš plauko stiebo ir plauko šaknies. Plauko šaknis yra jungiamojo audinio maišelyje folikule. Šaknis baigiasi kolbos pavidalo praplatėjimu - plauko svogūnėliu, kuriame nuolat dauginasi plauko ląstelės ir auga plaukas. Plauko svogūnėlis šakės pavidalo dariniu supa plauko spenelį, kuriame gausu kraujagyslių. Prie kiekvieno plauko folikulo yra prisitvirtinęs šiaušiamasis plauko raumuo ir į jį atsiveria riebalų liauka. Po gimimo naujų plaukų folikulų nesusidaro ir absoliutus plaukų folikulų skaičius nedidėja. Plaukai auga cikliškai, yra skiriamos 3 fazės:

• augimo arba anageno fazė - trunka 2-6 m.;
• pereinamoji arba katageno - trunka 2-3 sav.;
• ramybės arba telogeno - trunka 3-4 mėn.

Ramybės fazėje plaukas iškrenta ir tame pačiame folikule pradeda augti naujas plaukas. Galvos plaukuotoje dalyje yra apie 100-120 tūkst. plaukų, 80-85 proc. jų yra augimo, 2-3 proc. - pereinamojoje, o 10-15 proc. - ramybės fazėje. Plaukas ir jo folikulas labiausiai pažeidžiami augimo fazėje. Pažeistas plaukas gali reaguoti dvejopai: prieš laiką pereiti į telogeno fazę arba iškristi anageno fazėje. Plauko augimo dinamika tiriama trichografiškai, t.y. mikroskopuojant nustatoma plaukų raidos fazė, plauko šaknies ir stiebo patologiniai pakitimai.

[taisyti] Androgeninis plikimas

Plikimo priežastys ir mechanizmai yra labai įvairūs, bet dažniausiai tiek vyrams, tiek moterims būdingas androgeninis plikimas. Šis plikimas atsiranda dėl paveldėtos plauko folikulo savybės ypatingai reaguoti į normalų kraujyje esančių androgenų kiekį. Vyrams androgeninis plikimas gali prasidėti bet kuriame amžiuje po lytinio subrendimo. Pirmas pasikeitimas paprastai yra plaukų retėjimas kaktos šonuose, stebimas 96 proc. subrendusio amžiaus vyrų, nors tolimesnis plikimas progresuoja apie 50 proc. vyrų. Vyrams pagal plaukų išretėjimą kaktos ir pakaušio srityse nustatomas nuplikimo laipsnis pagal Hamiltono klasifikaciją (I - VII). Moterims androgeninis plikimas paprastai prasideda kiek vėliau (apie 30-40-uosius gyvenimo metus) ir stebimas bendras plaukų retėjimas visame galvos plote, tačiau labiausiai išreikštas viršugalvyje. Kaktinė plaukų linija dažniausiai išlieka. Plaukų retėjimo laipsnis nustatomas pagal Liudviko klasifikaciją (I - III). Jeigu moterų androgeninę alopeciją lydi riebioji seborėja, jaunatviniai spuogai, hirsutizmas, yra nereguliarios mėnesinės, reikėtų įtarti androgenų metabolizmo patologiją. Esant androgeniniam plikimui trichogramoje stebimas padidėjęs telogeninių plaukų skaičius bei displastiniai anageno fazės plaukai. Svarbus požymis - skirtingo diametro plaukai. Androgeninį plikimą reikia pradėti gydyti kuo anksčiau, tuomet įmanoma sustabdyti ar sulėtinti šį procesą. Išoriškai androgeninė alopecija gali būti gydoma minoksidiliu, estradioliu, anastimu, pilosomu. Moterims pasirinktinai rekomenduojama skirti spironolaktoną per os, kuris yra galingas antiandrogenas, mažinantis jo produkciją ir blokuojantis androgenų poveikį ląsteliniame lygyje, cimetidiną, kombinuotus estrogenų - progestinų kontraceptinius preparatus. Vyrams skiriamas finasteridas per os, kuris yra 5 alfa reduktazės inhibitorius be androgeninio, antiandrogeninio ar kitokio steroidinio hormono aktyvumo.

[taisyti] Židininis nuplikimas

Po androgeninės alopecijos dažniausiai sutinkamas yra židininis plikimas. Tai neaiškios etiologijos staigaus plikimo liga. Manoma, kad židininė alopecija gali vystytis dėl autoimuninio plauko folikulo pažeidimo. Židininiu plikimu serga apie 1,7 proc. žmonių, dažniau jauni žmonės (iki 25 metų), dar dažniau vaikai. Sergant židininiu plikimu, per kelias savaites ar mėnesius susiformuoja apskritimo ar ovalo formos plikimo židiniai, linkę didėti ir susilieti į didesnius nuplikimo plotus, kartais ir visai nuplinkama. Židininis plikimas dažnai būna kartu su alerginiu rinitu, astma, atopiniu dermatitu. Ši plikimo forma būdinga 4 proc. sergančiųjų vitiligu. Dažnai sergantiems židinine alopecija diagnozuojamos skydliaukės ligos. Sergant šiuo plikimu, trichogramoje randami šauktuko formos distrofiniai plaukai, padidėjęs telogeno fazėje esančių plaukų kiekis. Atliekant laboratorinius tyrimus, gali būti nustatoma limfocitozė, leukocitozė su nukrypiu į kairę, sumažėjęs cinko kiekis kraujo plazmoje, plaukuose ir eritrocituose, mažesni vario, geležies kiekiai. Biopsija atliekama esant židininės alopecijos difuzinei formai diferencijuoti su androgeniniu plikimu.

Gydymo metodai, stimuliuojantys plaukų augimą, yra labai įvairūs, todėl sudarant gydymo planą reikėtų pagalvoti apie laukiamą naudą, pagėrėjimą ir riziką. Dažnai sergantiems židininiu plikimu plaukai gali ataugti spontaniškai. Lokaliam gydymui gali būti skiriama minoksidilio monoterapija arba kartu su kortikosteroidais. Jeigu pacientui yra daugiau nei 10 metų ir galvos odos pažeidimų apimtis ne didesnė kaip 50 proc., galima atlikti poodines kortikosteroidų injekcijas į išplikimo židinius. Esant didesnei kaip 50 proc. pažeidimų apimčiai, gali būti skiriama vietinė imunoterapija DPCP - difenilciklopropenonu arba SADBE - dibutilestero skvarine rūgštimi. Plaukų ataugimas stebimas vartojant gliukokortikoidus per os, ciklosporiną. Pastarojo aliejinis tirpalas gali būti naudojamas išoriškai. Nutraukus gydymą šiais medikamentais, vėl pasireiškia plikimas. Taip pat šią alopecijos formą siūloma gydyti izoprinozinu, timopeptinu, levamizoliu, psoralenu vietiškai ir per os, kombinuojant su švitinimu UVA spinduliais; cinko sulfatu. Labai svarbi, gydant židini nį plikimą, yra psichologinė gydytojo ir šeimos pagalba.

[taisyti] Difuzinė alopecija

Moterims būdingesnė difuzinė alopecija. Žinoma daug difuzinės alopecijos priežasčių, todėl svarbu kruopščiai surinkti anamnezę. Ji gali prasidėti motinoms praėjus 6-16 sav. po gimdymo, laikantis nesubalansuotos dietos, kai greitai netenkama svorio, po sunkių infekcinių ligų, didelio karščiavimo, chirurginių intervencijų. Difuzinė alopecija gali vystytis kai kurioms moterims nutraukus kontraceptinių preparatų vartojimą, o kartais ir jų vartojimo metu. Difuzinis plaukų slinkimas pasireiškia esant geležies trūkumui, baltymų, nepakeičiamųjų riebiųjų rūgščių, cinko stokai. Difuzinė alopecija vystosi esant hipo- ar hipertiroidizmui, sergant sisteminėmis ligomis. Nemaža vaistų taip pat gali sąlygoti difuzinį plaukų slinkimą.

Jei trichogramoje radus daugiau kaip 25 proc. telogeno fazės plaukų, galima diagnozuoti difuzinį plaukų slinkimą. Difuzinės alopecijos prognozė gera, jeigu identifikuojama ir pašalinama plaukų slinkimą sukėlusi priežastis ir nesant androgeniniam plaukų slinkimu.

Rečiau sutinkami šie plaukų sužalojimai:

• plaukų artefaktinis žalojimas, t.y. trichotilomanija (iš galvos pešami plaukai) arba trichotemnomanija (plaukai iškarpomi);
• trauminė alopecija - standžiai pinant kasas, kietai sukant kuodą ir pan.;
• randinė alopecija, kuomet dėl infekcinių, grybelinių susirgimų, sergant kai kuriomis sisteminėmis ligomis pažeidžiami ir negrįžtamai suyra plaukų folikulai.

Vaistai, galintys sukelti difuzinį plaukų slinkimą:

• Allopurinolum
• Androgenai
• Angiotenziną konvertuojančių fermentų inhibitoriai (captoprilum,enalaprilum)
• Antikoaguliantai
• Antimitotiniai agentai
• Antitiroidiniai vaistai
• β - adrenoblokatoriai
• Aukso preparatai
• Interferonas
• Psichotropiniai vaistai
• Retinoidai