Plieno paktas
| Vokietijos ir Italijos draugystės ir bendradarbiavimo sutartis | |
 Galeacas Čanas, Adolfas Hitleris ir Joachimas fon Ribentropas pasirašo Plieno paktą | |
| Tipas | Karinė-politinė sutartis |
|---|---|
| Data | 1939 m. gegužės 22 d. |
| Vieta | Berlynas, Vokietija |
| Šalys |  Vokietija Italija |
| Kalbos | Vokiečių, italų |
Plieno paktas (vok. Stahlpakt; it. Patto d'Acciaio), oficialiai Vokietijos ir Italijos draugystės ir bendradarbiavimo sutartis – karinė ir ekonominė savitarpio pagalbos sutartis tarp fašistinės Italijos, valdomos Benito Mussolini, ir nacistinės Vokietijos, valdomos Adolfo Hitlerio. Sutartį pasirašė Italijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Galeacas Čanas ir Joachimas fon Ribentropas 1939 m. gegužės 22 d.
Sutartį sudarė dvi pagrindinės dalys: pirmoji dalis buvo atvira deklaracija apie gerų Vokietijos ir Italijos santykių tąsą. Antroji, vadinamasis „Slaptas pridėtinis protokolas“[1], skelbė keletą susitarimų dėl abiejų šalių ekonominių ir karinių išteklių. Vis dėlto kai kurie Italijos politikai buvo nepatenkinti sutartimi.
Iš pat pradžių sutartį norėta pavadinti Kraujo paktu, tačiau, manant, kad toks pavadinimas būtų nepriimtinas Italijos tautai, Benito Mussolini sutartį pavadino Plieno paktu.
Sutartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmiausia sutartis įgaliojo Vokietiją ir Italiją paremti viena kitą karo atveju, suteikiant karinę arba kitokią pagalbą bei bendradarbiauti karinės gamybos srityse. Taip pat šis paktas įgaliojo abi valstybes karo metu nesudarinėti separatinės taikos, negavus kitos valstybės sutikimo. Sutartis buvo pasirašyta, manant, kad karas prasidės per ateinančius trejetą metų. Karo pradžia rugsėjo 1 d. ir išplitimas rugsėjo 3 d. Italijai buvo kiek netikėtas ir ji dėl prasto kariuomenės parengtumo lygio turėjo sunkumų vykdant sutarties sąlygas. Į karą Italija įsitraukė tik 1940 m. birželio 10 d., užpuolus Prancūziją.