Planko hipotezė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Planko hipotezė, arba Planko postulatas yra vienas iš esminių kvantinės mechanikos principų, jis teigia, kad medžiaga spinduliuoja ir sugeria energiją nedalomomis porcijomis – kvantais.

E=nh\nu\,

kur n yra sveikasis skaičius 1, 2, 3, ..., h yra Planko konstanta, o \nu (graikiška raidė nu, ne lotyniška v) yra osciliatoriaus dažnis.

Planko hipotezė buvo pasiūlyta Makso Planko 1900 m. Ši prielaida leido Plankui išvesti formulę visam juodo kūno spinduliavimo spektrui.

1905 m. viename savo raštų Albertas Einšteinas pritaikė Planko postulatą, kad galėtų paaiškinti fotoelektrinį efektą, be to Einšteinas pasiūlė, kad fotonų energija taip pat savaime yra kvantuota ir šis kvantavimas buvo ne tik osciliatorių bruožas. Planko hipotezė vėliau buvo pritaikyta suprantant Komptono efektą ir buvo pritaikyta aiškinant vandenilio atomo emisijos spektrą.