Piroklastai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Akmenukų dydžio piroklastai, Kilauea ugnikalnis
Nuée ardente tipo piroklastai, Majono ugnikalnis Filipinuose, 1984 m.
Laharas per Šv. Elenos kalno 1982 m. išsiveržimą

Piroklastai arba tefra – ugnikalnio išsiveržimo metu į orą išmetamos ir vėliau krintančios ant žemės medžiagos, nepriklausomai nuo jų sudėties ar dydžio. Didžiausi piroklastų fragmentai po išsiveržimo nukrenta ant žemės greičiausiai ir arčiausiai išsiveržimo vietos, tuo tarpu mažesni fragmentai gali būti nunešami toli – pelenai gali iškristi už tūkstačių kilometrų ir laikytis stratosferoje keletą savaičių.

Piroklastai pagal dalelių dydį skirstomi į:

  • vulkaninius pelenus (mažesnės nei 2 mm dalelės),
  • lapili (nuo 2 iki 64 mm)
  • vulkaninės bombos ir blokai (dalelės didesnės už 64 mm).

Piroklastai būdingi klampios magmos išsiveržimams, kai magmoje užstrigusios dujos išsiveržia kartu su įvairaus dydžio uolienų fragmentais.

Smulkesniems piroklastams (pelenams) susimaišius su vandeniu (kritulių arba ištirpdytu sniego, ledyno), susidaro laharas, kuris dėl savo greičio ir energijos gali būti labai pavojingas.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]