Pirognomiškumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pirognomiškumas (angl. pyrognomity) – kaitinamos medžiagos (mineralo, metalo) savybė imti švytėti, nors įkaitimo temperatūra tebėra žema, žemesnė, negu daugelio kitų medžiagų, kai šios ima švytėti nuo įkaitimo. Šis reiškinys susijęs su medžiagos struktūros persitvarkymu, kurio metu išsiskiria papildoma šiluma. Švytėjimas būna vienkartinis, nes po struktūros persitvarkymo medžiaga nebeturi sukauptos energijos.

Pirognominiai mineralai (angl. pyrognomic minerals) yra, pvz., alanitas ir gadolinitas.

Terminą pirognominis 1840 m. įvedė vokiečių chemikas ir mineralogas Theodor Scheerer (1813-1873). Terminas pirognominis mineralogijoje vartojamas labai retai. Pirognomiškumą dar anksčiau buvo stebėję William Hyde Wollaston ir Jöns Jacob Berzelius.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Theodor Scheerer, Erörterung der plutonischen Natur des Granits und der damit verbundenen krystallinischen Silikate (nach einer Übersetzung von Frapolli) / Discussion sur la nature plutonique du granite et des silicates qui s′y rallient (traduit de l′allemand par L. Frapolli), Bulletin de la Société géologique de France, 2e série, IV, p. 468-498, 1847
  • Pabst A. (1952) The metamict state. In: The American Mineralogist. Vol. 37, Nr.3-4.
  • Pyrognomity of minerals. In: Mindat.org.