Piotras Kapica

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Piotras Leonidovičius Kapica
rus. Пётр Леонидович Капица
KustodiyevSemenov Kapitsa.JPG
Piotras Kapica ir Nikolajus Semionovas
Gimė: 1894 m. liepos 9 d.
Kronštatas
Mirė: 1984 m. balandžio 8 d. (89 metai)
Maskva
Tautybė: rusas
Veikla: rusų fizikas
Žymūs apdovanojimai:

Nobelio fizikos premijos laureatas

Commons-logo.svg Vikiteka: Piotras KapicaVikiteka

Piotras Kapica (rus. Пётр Леонидович Капица, 1894 m. liepos 9 d. Kronštatas1984 m. balandžio 8 d. Maskva) – rusų fizikas, Nobelio fizikos premijos laureatas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1918 m. baigęs Sankt Peterburgo politechnikos universitetą pradėjo jame dirbti. 1921-1934 m. komandiruotas į Didžiają Britaniją. 1924-1934 m. Kavendišo laboratorijos direktoriaus pavaduotojas, 1930-1934 m. Londono karališkosios draugijos Mondo laboratorijos direktorius ir profesorius. 1934 m. grįžęs į Maskvą įkūrė Fizikos problemų institutą. 1935-1946 m. ir nuo 1955 m. šio instituto direktorius. Nuo 1947 m. Maskvos fizikos ir technikos universiteto profesorius. Nuo 1955 m. žurnalo „Žumal eksperimentalnoj i teoretičeskoj fiziki“ vyr. redaktorius.

1929 m. Londono karališkosios draugijos, 1939 m. TSRS mokslų akademijos, 1968 m. Amerikos menų ir mokslų akademijos ir kitų šalių mokslų akademijos narys.

Mokslinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Tyrimų sritys – branduolio fizika, stipraus magnetinio lauko kūrimo technika, žemųjų temperatūrų fizika, magnetroninių prietaisų, aukštos temperatūros plazmos fizika. 1920 m. su N. Semionovu sukūrė atomų magnetinių momentų nustatymo metodą. Vilsono kamera tirdamas alfa daleles pastebėjo jų pėdsakų iškreivinimą stipriame magnetiniame lauke. 1924 m. sukūrė impulsinį stipraus magnetinio lauko gavimo metodą. Atrado daugelio polikristalinių metalų elektros varžos tiesinę priklausomybę nuo magnetinio lauko (Kapicos dėsnis). Sukūrė naują vandenilio skystinimo metodą ir įrenginį bei įrenginį (turbodetanderis) deguoniui iš oro gauti pram. būdu. 1938 m. atrado skystojo helio supertakumą. 1950-1955 m. išplėtojo magnetroninio tipo prietaisų teoriją, sukūrė superaukštojo dažnio generatorius (planotronas ir nigotronas). 1959 m. aptiko aukštadažnio išlydžio metu susidarančią aukštos temperatūros plazmą.

1978 m. jo veikla įvertinta Nobelio fizikos premijakosminės mikrobanginės foninės spinduliuotės atradimą.