Pinturicchio

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pinturikjo autoportretas Santa Maria Maggiore bažnyčioje Spelo mieste (apie 1501)

Pinturikjas (it. Pinturicchio arba Pintoricchio, tikr. Bernardino di Betto, apie 14541513 m.) – italų Renesanso dailininkas, priklausė Umbrijos dailės mokyklai. Specializavosi freskų tapyboje.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Bernardinas, Beto sūnus (Bernardino di Betto), gimė apie 1454 m. Perudžos apylinkėse. Savo pravardę gavo nuo mažo stoto (Pinturicchio lietuviškai reikštų „turtingas mažas tapytojas“). Nieko nežinoma apie Pinturikjo jaunystės metus ir mokslus. Manoma, kad Pinturikjas buvo Perudžino mokiniu. 1481-84 m. jis dalyvavo Siksto koplyčios freskų tapyboje kaip Perudžino pagalbininkas ir gaudavo apie 1/3 pastarojo atlyginimo. Skirtingai nuo savo mokytojo ir kito Perudžino mokinio, Rafaelio, Pinturikjas nepasidavė Aukštojo renesanso stilistikai, kuri XV a. pabaigoje pradėjo plisti iš Florencijos. Pinturikjo darbuose jaučiasi gotikinės stilistikos diktuojamas scenų ir figūrų traktavimas.

„Rėmėjo portretas“ (1503-08, Sienos katedra, Siena)

Po darbų Siksto koplyčioje Pinturikjas pradėjo savarankišką dailininko karjerą. Iš daugybės Siksto koplyčioje dirbusių dailininkų pagalbininkų jis sukūrė savo nuosavą padėjėjų ir mokinių komandą. Tai Pinturikjui padėjo greitai atlikinėti didelio ploto freskų darbus. 1484 - 1492 m. laikotarpiu Pinturikjas dirbo įtakingai Romos della Rovere šeimai. Svarbiausias šio laikotarpio projektas buvo freskos Santa Maria del Popolo bažnyčioje. Kiti darbai buvo atlikti Santa Maria in Aracoeli bažnyčioje. Apie 1492 m. Pinturikjas trumpai dirbo Orvjeto katedroje (šie darbai neišlikę). Po to Pinturikjas patraukė popiežiaus Aleksandro VI-ojo dėmesį, kuris užsakė freskas Vatikano bibliotekoje, Apaštalų rūmų vadinamuosiuose Bordžijos apartamentuose. Pinturikjas čia dirbo maždaug iki 1495 m.

Po to dailininkas persikraustė arčiau gimtųjų vietų. 1496-98 m. datuojamas vienas geriausių Pinturikjo darbų, altoriaus ištapymas Santa Maria dei Fossi bažnyčioje Perudžoje. Panašu, kad tuomet Pinturikjo talentas pasiekė savo viršūnę. Šio laikotarpio jo darbai savo meistriškumu menkai skiriasi nuo Perudžino ir jaunojo Rafaelio. Apie 1500 - 1501 m. Pinturikjas dirbo Baglioni koplyčioje Santa Maria Maggiore bažnyčioje Spelo mieste, kuris yra spėjamas dailininko gimtasis. Apie 1502 m. Pinturikjas gavo svarbų užsakymą Sienoje, vietos katedros Piccolomini bibliotekoje. Pinturikjas persikėlė į Sieną, čia vedė, susilaukė vaikų ir daugiau nebeišvyko. Giorgio Vasari mini, kad Rafaelis padėjo Pinturikjui projekte Piccolomini bibliotekoje ir buvo paruošęs tapybos scenų projektus. Tačiau Rafaelis Sienoje nepasiliko ir greitai išvyko į Florenciją.

Iki 1508 m. Pinturikjas Sienos katedroje atliko 10 freskų ciklą popiežiaus Pijaus II-ojo gyvenimo motyvais. Be darbų Piccolomini bibliotekoje Pinturijas dar atliko kitų Sienoje, tarp kurių svarbiausi yra San Francesco (Šv. Pranciškaus) vienuolyno bažnyčioje. Anot Giorgio Vasari, valant sieną San Francesco bažnyčioje buvo rasti 500 auksiniai dukatai. Esą Pinturikjas taip pradėjo pavydėti tais laikais didelių pinigų skurdiems vienuoliams, kad iš graužaties dėl to mirė. Pinturikjas palaidotas SS Vincenzo e Anastasi bažnyčioje Sienoje 1513 m. Tiksli mirties data nežinoma.

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Pinturicchio – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka