Pilypavas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pilypavas
lenk. Filipów
   POL gmina Filipów COA.svg   
Filipow main square.JPG
Pilypavo centras

Pilypavas
54°10′50″N 22°37′15″E / 54.18056°N 22.62083°E / 54.18056; 22.62083 (Pilypavas)Koordinatės: 54°10′50″N 22°37′15″E / 54.18056°N 22.62083°E / 54.18056; 22.62083 (Pilypavas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Suvalkų apskritis Suvalkų apskritis
Valsčius: Pilypavo valsčius
Gyventojų (2008): 2 234
Pašto kodas: PL 16-424
Commons-logo.svg Vikiteka: PilypavasVikiteka

Pilypavas[1] (lenk. Filipów) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Pilypavo valsčiuje, Suvalkų apskrityje, Palenkės vaivadijoje.[2] Kaimas yra apie 24 km į šiaurės vakarus nuo Suvalkų ir 124 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Kaimą sudaro šios gyvenvietės: Pilypavas I, Pilypavas II, Pilypavas III ir Pilypavas IV. Per kaimą eina vaivadijos kelias Nr.DW652.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kaimas XVI a. pradžioje miškingose Jotvos žemėse įkūrė Lietuvos bajorai broliai Šembelai (Szembelowo). Kaimas buvo vienas iš pirmūjų gyvenviečių šiose žemėse, kuris 1570 m. iš Žygimanto Augusto gavo Magdeburgo teises. Gavęs šias teises kaimas gavo ir atitinkamas privilegijas: miesto herbą su vėžio atvaizdu, tris muges per metus, vieną turgų per savaitę (pirmadieniais), teisę rinkti mokesčius ir juos panaudoti rotušės statybai.

1571 m. įkurta Pilypavo Marijos dangun ėmimo parapija. 1578 m. kaimas ir jo apylinkės sudarė seniūniją. Pirmasis seniūnas buvo italų kilmės, Sarmatijos kronikų autorius Aleksandras Gvaginas (Aleksander Gwagin), vėliau iš Krokuvos kilęs Kristupas Morštinas. Panašiu laikotarpiu kaime buvo atidaryta mokykla, kurios pastatymą inicijavo mokytojas Mykolas Bucelas (Mikołaj Bucell), o statybas patvirtino Steponas Batoras. Kaimo klestėjimo laikotarpiu jame su aplinkinėmis gyvenvietėmis gyveno apie 6000 gyventojų. Didelę dalį gyventojų sudarė žmonės persikėlę iš Mazovijos, po to kai kryžiuočiai išnaikino vietinius gyventojus jotvingius. Taip pat gyveno nemažai vokiečių ir lietuvių, šiektiek žydų ir olandų, kur dar ir dabar kaime yra Olandų (Olendry) gatvė. Kaime buvo aktyvūs religiniai reformistai. Vienu metu kaime daugumą sudarė arijonai, Kristupas Morštinas į kaimą buvo pakvietęs italų teologą unitarizmo šalininką Fausto Sozzini. 1585 m. kaime pastatyta brolijos bažnyčia. Vėliau XX a. pradžioje kaime pradėjo veikti Marijavitų bažnyčia, kur šiais laikais šalia bažnyčios griuvėsių yra išlikusios marijavitų kapinės. Lenkijos Marijavitų bendruomenė tvarko ir rūpinasi šiomis kapinėmis.

1635 m. kaimo augimas sustojo po didelio gaisro. 1656 m. pralaimėjus Pilypavo mūšį kaimas buvo stipriai apgriautas Švedų kariuomenės. Po šiektiek laiko kaime kilo maro epidemija, kuri nusinešė daug gyvybių. Po Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimo kaimas atiteko Vokietijai, nuo 1807 m. Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1812 m. Lenkijos Kongreso karalystei. 1870 m. lygiai po 300 metų kaip buvo suteiktos miesto teisės iš kaimo jos buvo atimtos carinės valdžios. XIX a. kaime veikė tekstilės pramonė ir judrus pasienio punktas su Vokietija. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta 90% kaimo. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą kaime gyveno 1 554 žmonės, iš kurių 1 268 lenkai, 276 žydai, 8 vokiečiai ir 2 lietuviai.[3] 1919-1933 m. kaimas priklausė Čostkuvo valsčiui. 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kaimas yra Vakarų Sūduvos aukštumoje, dešiniajame Rospudos upės krante. Kaimo apylinkėse yra nemažai ledyninės kilmės ežerų: Akmuo, Rospudas, Ilgiai ir Garbasė. Kaimas išsiskiria iš aplinkinių kaimų, nes turi savo atskirą dialektą.

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Zygmunt Filipowicz Suwalszczyzna. Panorama turystyczna. Warszawa: Krajowa Agencja Wydawnicza, ss. 48-50 (1980 m.);
  • Lechosław Herz Pojezierze Suwalskie. Warszawa: Wydawnictwo PTTK "Kraj", ss. 54-55 (1983 m.).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]