Pilypavas
| Pilypavas lenk. Filipów | |
|---|---|
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Lenkija
|
| Vaivadija |  Palenkės vaivadija
|
| Apskritis |  Suvalkų apskritis
|
| Valsčius | Pilypavo valsčius |
| Gyventojų | 2 234 |
| Pašto kodas | PL 16-424 |
 Vikiteka |
Pilypavas |
Pilypavas[1] (lenk. Filipów) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Pilypavo valsčiuje, Suvalkų apskrityje, Palenkės vaivadijoje.[2] Kaimas yra apie 24 km į šiaurės vakarus nuo Suvalkų ir 124 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Kaimą sudaro šios gyvenvietės: Pilypavas I, Pilypavas II, Pilypavas III ir Pilypavas IV. Per kaimą eina vaivadijos kelias Nr.
.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kaimas XVI a. pradžioje miškingose Jotvos žemėse įkūrė Lietuvos bajorai broliai Šembeliai (Szembelowo). Kaimas buvo vienas iš pirmūjų gyvenviečių šiose žemėse, kuris 1570 m. iš Žygimanto Augusto gavo Magdeburgo teises. Gavęs šias teises kaimas gavo ir atitinkamas privilegijas: miesto herbą su vėžio atvaizdu, tris muges per metus, vieną turgų per savaitę (pirmadieniais), teisę rinkti mokesčius ir juos panaudoti rotušės statybai.
1571 m. įkurta Pilypavo Marijos dangun ėmimo parapija. 1578 m. kaimas ir jo apylinkės sudarė seniūniją. Pirmasis seniūnas buvo italų kilmės, Sarmatijos kronikų autorius Aleksandras Gvaginas (Aleksander Gwagin), vėliau iš Krokuvos kilęs Kristupas Morštinas. Panašiu laikotarpiu kaime buvo atidaryta mokykla, kurios pastatymą inicijavo mokytojas Mykolas Bucelas (Mikołaj Bucell), o statybas patvirtino Steponas Batoras. Kaimo klestėjimo laikotarpiu jame su aplinkinėmis gyvenvietėmis gyveno apie 6000 gyventojų. Didelę dalį gyventojų sudarė žmonės persikėlę iš Mazovijos, po to kai kryžiuočiai išnaikino vietinius gyventojus jotvingius. Taip pat gyveno nemažai vokiečių ir lietuvių, šiektiek žydų ir olandų, kur dar ir dabar kaime yra Olandų (Olendry) gatvė. Kaime buvo aktyvūs religiniai reformistai. Vienu metu kaime daugumą sudarė arijonai, Kristupas Morštinas į kaimą buvo pakvietęs italų teologą unitarizmo šalininką Fausto Sozzini. 1585 m. kaime pastatyta brolijos bažnyčia. Vėliau XX a. pradžioje kaime pradėjo veikti Marijavitų bažnyčia, kur šiais laikais šalia bažnyčios griuvėsių yra išlikusios marijavitų kapinės. Lenkijos Marijavitų bendruomenė tvarko ir rūpinasi šiomis kapinėmis.
1635 m. kaimo augimas sustojo po didelio gaisro. 1656 m. pralaimėjus Pilypavo mūšį kaimas buvo stipriai apgriautas Švedų kariuomenės. Po šiektiek laiko kaime kilo maro epidemija, kuri nusinešė daug gyvybių. Po Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimo kaimas atiteko Vokietijai, nuo 1807 m. Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1812 m. Lenkijos Kongreso karalystei. 1870 m. lygiai po 300 metų kaip buvo suteiktos miesto teisės iš kaimo jos buvo atimtos carinės valdžios. XIX a. kaime veikė tekstilės pramonė ir judrus pasienio punktas su Vokietija. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta 90% kaimo. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą kaime gyveno 1 554 žmonės, iš kurių 1 268 lenkai, 276 žydai, 8 vokiečiai ir 2 lietuviai.[3] 1919-1933 m. kaimas priklausė Čostkuvo valsčiui. 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaimas yra Vakarų Sūduvos aukštumoje, dešiniajame Rospudos upės krante. Kaimo apylinkėse yra nemažai ledyninės kilmės ežerų: Akmuo, Rospudas, Ilgiai ir Garbasė. Kaimas išsiskiria iš aplinkinių kaimų, nes turi savo atskirą dialektą.
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Władysław Filipkowski (Vladislavas Filipovskis) – (1880–1950) Lenkijos armijos generolas;
- Andrius Višovatas – (1608–1678) garsus arijonizmo šalininkas ir teologas;
- Jonas Kazimieras Kirdzėjus - ATR Seimo maršalka, Trakų kaštelionas ir Pilypavo seniūnas;
- Juozapas Korsakas - (1570-1643) Mstislavlio vaivada, Pilypavo seniūnas;
- Kristupas Morštinas - (1580-1642) arijonų reformatorius, Pilypavo seniūnas;
- Tadeušas Puzina - (?-1788) LDK kavalerijos vadas, Pilypavo seniūnas.
Paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Senovinis kaimo gatvių išdėstymas;
- Klasicistinė XVI a. Mergelės Marijos parapijinė bažnyčia, daug kartų atstatyta ir perstatyta, dabartinė išvaizda yra iš 1841-1842 m. padaryta architekto Chrystian Piotr Aigner (Kristijono Petro Aignerio). Viduje bažnyčios yra barokinis XVII a. altorius;
- Katalikų kapinės;
- Pilypavo žydų kapinės;[4]
- Marijavitų kapinės 1906 m.
-
Marijavitų bažnyčios griuvėsiai -
1656 m. mūšiui skirtas paminklas -
Mūšio paveikslas
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Zygmunt Filipowicz Suwalszczyzna. Panorama turystyczna. Warszawa: Krajowa Agencja Wydawnicza, ss. 48-50 (1980 m.);
- Lechosław Herz Pojezierze Suwalskie. Warszawa: Wydawnictwo PTTK "Kraj", ss. 54-55 (1983 m.).
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kaimo tinklalapis (lenk.);
- Aprašymas apie šalia Rospudos upės esančias gyvenvietes (lenk.) Archyvuota kopija 2007-02-13 iš Wayback Machine projekto..
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ http://www.vlkk.lt/i/u/file/Nutarimai/atvirkstinis_lenkijos.pdf Archyvuota kopija 2012-02-14 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.vlkk.lt/i/u/file/Nutarimai/atvirkstinis_lenkijos.pdf Archyvuota kopija 2012-02-14 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 1921 m. gyventojų surašymo duomenys
- ↑ Palenkės vaivadijos saugomų istorinių paminklų sąrašas (lenk.)[neveikianti nuoroda]
| |||||||