Pietų Amerikos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Priešistorė ir ankstyvoji istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad Pietų Amerika pirmiausia buvo apgyvendinta žmonių atvykusių į Ameriką per Beringo sąsiaurio vietoje buvusią sausumą. Per ilgą laiko tarpą žmonės pasklido po visą žemyną. Nors dauguma archeologų seniausia žmonių kultūra Amerikoje laiko Clovis kultūrą paplitusią prieš 13 000 metų, kai kurie tyrinėtojai tuo abejoja. Taip Tom Dillehay radinius iš Čilės kapinyno Monte Verde datuoja mažiausiai 14 000 metų. Jis spėja, kad į Pietų Ameriką pirmieji gyventojai galėjo patekti jūrų keliu. Tai galėjo vykti iš Sibiro per Ramiojo vandenyno šiaurinę dalį į šiaurės Ameriką arba per Polineziją į Pietų Ameriką. Kai kuriose teorijose minima ir europiečių persikėlimo į Ameriką galimybė. Šios teorijos nėra įrodytos. Gali būti, kad kontinento apgyvendinimas vyko keliomis bangomis.

Pietų Amerikoje pirmieji patikrinti gyventojų pėdsakai atsiranda maždaug 8000 m. pr. m. e. Tuo laikotarpiu datuojami akmeniniai įrankiai. Iš panašaus laikotarpio yra ir olų tapyba šalia Ajakučo miesto Peru bei Laurikočios olos šalia Maranjono ištakų. Pupų ir lamų auginimas datuojamas 4000 m. pr. m. e.

Prieškolumbinė era[taisyti | redaguoti kodą]

Prieškolumbiniu laikotarpiu Pietų Amerikoje galima išskirti Andų regioną vakarinėje žemyno dalyje, kaip atskirą kultūrinį regioną, turėjusį savo istoriją. Visa likusi Pietų Amerikos dalis gyveno ikiistorinėmis sąlygomis.

Andų regiono istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Peru-orn.png
Senovės Peru istorija
Pirminis periodas
Ankstyvasis akiratis: Čavinas
Ankstyvoji tarpinė grandis:
Viku, Močė, Rekuajus, Lima, Naska, Parakasas, Tiahuanakas
Vidurinysis akiratis:
Varis, Tiahuanakas
Vėlyvoji tarpinė grandis:
Čimu, Činčai, Čankai, Čačapoja, Huankai, Inkai, Aimarai, Muiskai, Kanjariai, Diagitai, Araukanai
Vėlyvasis akiratis: Tautinsujus
Peru užkariavimas
Peru, Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Čilė, Argentina
Andų regionai
Tolimoji šiaurė, Šiaurė, Centras, Centro-pietūs, Pietūs, Tolimieji pietūs
Pagrindinis straipsnis – Senovės Peru.

Andų regione formavosi įvairios kultūros ir civilizacijos. Muiskai Kolumbijoje, kečujai Peru ir aimarai Bolivijoje buvo trys pagrindinės sėslios indėnų grupės Pietų Amerikoje. Andų regionas yra skirstomas į 6 kultūrinius regionus, kuriems būdingos skirtingos istorinės sąlygos.

Tolimoji šiaurė (Kolumbija)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Andų Tolimoji šiaurė.

Nuo 4 tūkst. pr. m. e. Kolumbijoje randami San Agustino kultūros kapinynai. Šios kultūros šaknys siekia 7 tūkstantmetį pr. m. e. Aktyviai prekiauta su pakrantės ir Amazonės regionais.

kolumbijoje 4-2 tūkst. pr. m. e. egzistavo Ereros kultūra Bogotos aukštikalnėse ir Kalimos (Calima) kultūra vakarinėje Andų pusėje.

Kalbinės čibčų bendruomenės buvo gausiausios, labiausiai teritoriškai paplitusios ir labaiusiai socioekonomiškai išsivysčiusios iš visų Kolumbijos kultūrų prieš ispanus. III amžiuje čibčai sukūrė savo civilizaciją Andų šiaurėje. Vienu metu čibčams priklausė ir dabartinė Panama ir rytinės Kolumbijos Sieros aukštikalnės. Jų apgyvendintos teritorijos buvo Santandero (Pietų ir Šiaurės), Bojakos ir Kundinamarkos departamentai. Tai dabar yra turtingiausias Kolumbijos regionas, kuriame buvo įkurtos pirmosios fermos ir pirmoji pramonė, jame gimė ir nepriklausomybės judėjimas. Čibčai užėmė labaiusiai apgyvendintą zoną tarp Meksikos ir Inkų imperijos. Tarp čibčų kalba kalbančių genčių buvo Muiskai, Guanes, Laches ir Chitareros.

Šiaurė (Ekvadoras)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Šiauriniai Andai.

Seniausia Pietų Amerikos keramika randama Ekvadore. Ji priskiriama Valdivijos kultūrai ir datuojama 4 tūkst. pr. m. e. Ši seniausia Amerikos kultūra jau turėjo miestus, kultus, apeigas ir aukojimus, tuo pačiu metu, kai kitoje pasaulio pusėje vystėsi šumerų kultūra.

Ekvadoro pakrantėje apie 1600 m. pr. m. e. susikūrė Mačaliljos kultūra.

Vėlesnė Čoreros kultūra apie 1200-500 m. pr. m. e. gamino žmogaus ir gyvūnų pavidalo keramiką. Jų namai buvo grupuojami apie didelę aikštę. Nuolatinius prekybinius ryšius palaikė su Čavino kultūra pietuose.

Centras (Peru)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Centriniai Andai.

1996 m. atrastas Karalio miestas, kuris yra seniausias žinomas miestas Amerikos žemyne. Laiptuotoji piramidė 2001 m. buvo datuotos 2627 m. pr. m. e. Rasti namai mažiausiai 3000 žmonių, amfiteatrai ir šventyklos. dirbtinė drėkinimo sistema palaikė dykumų apsuptos žemės derlingumą. Kiti radiniai rodo, kad gyventojai prekiavo su pakrantės ir Amazonės regionais.

Apie 900 m. pr. m. e., pagal kai kuriuose archeologinius radinius ir vertinimus, prekybos kelius sukūrė ir žemės ūkį išvystė rašto neturėjusi Čavino kultūra. Šios kultūros archeologiniai paminklai rasti dabartinėje Peru, Čavino vietovėje 3177 m aukštyje. Čavino civilizacija klestėjo tarp 800 m. pr. m. e. ir 300 m. e. m. Iki šiol išlikę šios kultūros griuvėsiai šiaurės Peru yra gausiai turistų lankomi objektai. Panašiu laikotarpiu gyvavo Parakaso kultūra Peru sostinės Limos apylinkėse. Iki šiol neaišku ar čia buvusi atskira kultūra, ar dėl sauso, konservuojančio oro čia buvo gabenami mirusieji.

Nuo I a. šiaurėje egzistavo Močikos kultūra, kuri gyvavo šiaurinėje Peru pakrantėje, prieš 2000-1500 metų. Ramiojo vandenyno pakrantės dykuminėje zonoje šios kultūros žmonės kūrė sudėtingas drėkinimo sistemas. Močės palikimas mus pasiekia per neseniai atrastus sudėtingus kapus. Močė buvo geri amatininkai, prekiavę su tolimomis tautomis, pvz., majais. Beveik viskas ką mes žinome apie Moche yra iš jų keramikos su kasdienio gyvenimo piešiniais. Iš jų mes žinome, kad jie praktikavo žmonių aukas, kraujo gėrimo ritualus ir, kad jų religijoje buvo nereproduktyvių seksualinių praktikų (pvz., felacija). Šalia aukso ir sidabro buvo apdirbamas ir varis. Močikai turėjo keletą kunigaikštysčių, jų kultūra išnyko VII-ame amžiuje greičiausiai dėl su El Ninjo susijusių klimato pasikeitimų.

Tarp 300 m. pr. m. e. ir 600 m. e. m. gyvavo Naskos kultūra, kuri sukūrė paslaptingas linijas pakrantės lygumose ir mokėjo kasti drėkinimo kanalus. Ši kultūra žinoma pagal Naskos miestą, maždaug 500 km į pietus nuo Limos.

Po to, tarp 1000 ir 1470 m. išsivystė Čimu kultūra su sostine Čančanu Truchilijo (Trujillo) miesto apylinkėse, Peru. Jų sugebėjimai gaminti meniškus dirbinius nebuvo tokie tobuli kaip močikų. Didesnį dėmesį jie skyrė masinei kasdieninio naudojimo daiktų gamybai.

Rytiniame Andų pakraštyje tarp 800 ir 1600 m. gyveno Čačapojo gentys. Apie juos žinoma labai nedaug. Šios karingos tautos atstovai buvo aukšti, šviesios odos ir plaukų. Jų kultūros likučiai yra visiškai netipiški Pietų Amerikos Andų tautoms. XVI a. jie išmirė nuo atvežtų ligų.

Centro pietūs (Peru ir Bolivija)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Centro-pietiniai Andai.

Aplink Titikakos ežerą nuo I tūkstanmečio pr. m. e. iki I tūkstanmečio m. e. vystėsi Tiahuanako kultūra. Ar iš tikro buvo Tiahuanako imperija nėra aišku, tačiau šios kultūros pėdsakų galima rasti Peru, Bolivijoje ir Čilės šiaurėje. Su šia kultūra turėjo būti glaudžiai susijusi Vario kultūra (Wari), kuri egzistavo aplink Ajakučo miestą Centro regione.

Pietūs ir Tolimieji pietūs (Čilė)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Andų Tolimieji pietūs.

Inkai[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Inkai.

Inkų civilizacija su centru Kuske kilo Centro regione ir dominavo visame Andų regione tarp 1200 ir 1532 m. Kečujų kalba vadinta Tawantin suyu arba „keturių regionų žemė“, inkų civilizacija buvo gerai išsivysčiusi ir savita. Inkų valdžioje buvo apie 100 kalbinių ir etninių bendrijų, 9-14 mln. žmonių apgyvendinta teritorija sujungta 25 000 km inkų kelių sistema. Miestai buvo statomi iš akmens, keliais lygmenimis kalnuotose vietovėse. Žemės ūkis buvo vystomas terasose. Inkų civilizacijos lygį rodo sėkmingų smegenų operacijų pavyzdžiai. Inkų civilizacija buvo sužlugdyta ispanų užkariavimo.

Likusioji Pietų Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Amerikos indėnai.

Visa teritorija, buvusi į rytus nuo Andų regiono, neišvystė civilizacijos ar aukštos kultūros iki ispanų atvykimo. Čia gyveno vietinės indėnų gentys, dėl skirtingų gamtinių sąlygų išvystę gana skirtingą gyvenimo būdą ir kultūrą.

Karibų jūros regionas[taisyti | redaguoti kodą]

Tarp 1000 ir 500 m. pr. m. e. aravakai migravo palei Orinoką, kol apsigyveno šios upės deltoje. Keramikos jie nežinojo, tačiau naudojosi kanojomis ir gyveno iš žvejybos, medžioklės ir kukurūzų, pupų, saldžiųjų bulvių ir manijoko auginimo. Taip pat buvo žinomi Žemės riešutai, pipirai, ananasai, tabakas ir medvilnė. Po ispanų pasirodymo per vieną šimtmetį jie stipriai nukentėjo nuo atvykėlių atvežtų užkrečiamųjų ligų.

Amazonija[taisyti | redaguoti kodą]

Tarp 5 ir 7 milijonų žmonių gyveno Amazonės regione, kurį galima skirstyti į sąlyginai tankiai apgyvendintas pakrantės gyvenvietes ir pusiauklajoklius vidinių sričių gyventojus. Jų pragyvenimas priklausė nuo sudėtingo lydyminės žemdirbystės, miško ekosistemos keitimo, medžioklės ir rinkimo komplekso.

Rytų Brazilija[taisyti | redaguoti kodą]

Gran Čiakas[taisyti | redaguoti kodą]

Pampos[taisyti | redaguoti kodą]

Patagonija[taisyti | redaguoti kodą]

Kolonijinis laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Pietų Amerikos valstybės nuo 1700 m.

Užkariavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jau 1494 m. Tordesiljo sutartimi popiežius Aleksandras VI-asis padalino Pietų Ameriką tarp Ispanijos ir Portugalijos. Rytinė dalis, t. y. didžioji dabartinės Brazilijos dalis buvo pažadėta Portugalijai. Panama ir likusi žemyno dalis turėjo atitekti Ispanijai. ispanai užkariavimą vykdė iš Centrinės Amerikos ir Karibų jūros regiono, skatinami legendinės aukso šalies Eldorado paieškų. Apie portugalų dalies istoriją ir apgyvendinimą žr. Brazilijos istorijoje.

Pirmosios ispanų užkariautojų gyvenvietės jau apie 1520 m. atsirado dabartinėje Venesueloje, Kolumbijoje ir Argentinoje. Francisco Pizarro paskelbė Pietų Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantę Ispanijos karalystės valda ir ieškodamas turtų per Panamą patraukė į pietus. 1526 m. jis pasiekė Ekvadorą ir Peru. 1532-1533 m. jam pavyko išnaudoti tarpusavio kovas tarp inkų Huáscar ir Atahualpa ir pavergti milžinišką Inkų imperiją. Prie to prisidėjo ir jo kariuomenės atsineštos ligos, kurios vietiniams gyventojams turėjo katastrofišką poveikį. Užkariaujant Peru neapsieita ir be didelių žudynių.

Apie tai kaip turi būti elgiamasi su indėnais kilo net ideologinis ginčas tarp Bartolomé de Las Casas, laikyto indėnų gynėju ir Juán Ginés de Sepúlveda, kuris indėnus laikė nepilnaverčiais žmonėmis. Dėl šio ginčo 1542 m. buvo išleisti „Naujieji įstatymai“, kurie iš dalies gynė indėnus, tačiau daugeliu atvejų buvo neveiksmingi ir vėliau dalinai atšaukti. Vėlesnės ispanijos karūnos pastangos sukurti indėnus ginančius įstatymus dėl kolonijinių visuomenių nenoro juos įgyvendinti ir orientacijos į pelningumą ir išnaudojimą. Liūdnos šlovės susilaukė Potosi sidabro kasyklos, kuriose kolonializmo laikais gausybė indėnų dirbo nepakeliamomis sąlygomis ir daugiau nei milijonas mirė. Indėnai buvo laikomi žemiausia ir silpniausia kolonijinės kastų visuomenės dalimi, jų kultūra buvo naikinama religijos ir civilizacijos vardu. Ypatingai žiauriai indėnai persekioti tose teritorijose, kurias europiečiai užkariavo XIX a., pvz., užkariaujant Patagoniją. Čia buvo tikslingai naikinamos ištisos gentys, todėl šie veiksmai gali būti vadinami sąmoningu genocidu.

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

1575 m. žemėlapis

Maždaug iki 1500 m. vyriausiuoju Naujojo pasaulio valdytoju buvo Kristupas Kolumbas. Tik stabilizavusis milžiniškai imperijai ir įkūrus Naujosios Ispanijos vicekaralystę (Meksika ir Venesuela) bei Peru vicekaralystę (Panama ir Ispanijos Pietų Amerikos dalis) 1543 m. žemyne atsirado du karaliaus atstovai. Peru vicekaralius dėl sidabro pajamų iš Potosi kasyklų laikytas viršesniu. Imperija buvo padalinta į provincijas, kurios turėjo savo gubernatorius, atlikusius administracines ir teismines funkcijas.

Europoje užjūrio teritorijoms valdyti buvo sukurtos atskiros institucijos. Jos ruošė įstatymus ir atliko politines užduotis. Tuo metu svarbiausiame naujųjų territorijų teisę apibrėžiančiame dokumente Cedulario Indiano buvo apie 3 500 įstatymų.

Svarbia kolonizacijos priemone buvo miestų kūrimas. Miestai taip pat tarnavo ir kaip teritorinių pretenzijų įtvirtinimas, tiek indėnų, tiek kitų Europos šalių atžvilgiu. Kiekvienas naujo miesto kūrimas buvo tiksliai kontroliuojamas. Miestai buvo valdomi miesto tarybos, į kurią įėjo du miesto teisėjai ir tarybos nariai. Be to Ispanijos karalius skyrė tiesiogiai jam pavaldų asmenį, kurio užduotis buvo palaikyti tvarką ir karaliaus autoritetą.

1717 m. Ekvadoras, Kolumbija ir Venesuela buvo atskirtos nuo Peru vicekaralystės ir sudarė naują Naujosios Granados vicekaralystę. Tokiu pačiu principu 1776 m. Bolivija, Čilė, Argentina ir Paragvajus sudarė La Platos vicekaralystę.

Gyventojų kaita[taisyti | redaguoti kodą]

Inkų griežtai organizuota infrastruktūra leido ispanams per trumpą laiką užvaldyti milžinišką imperiją ir performuoti santykius pagal savo interesus. Mažesnės kultūros, kurios rėmėsi gimininiais ryšiai, pvz., pietų Čilėje ir Argentinoje, dėl nesamos centralizuotos politinės organizacijos niekada nepateko kolonijinio režimo kontrolei. Savo ruožtu indėnų gentys perėmė žemės ūkio technologijas ir kultūras bei išmoko naudotis arkliais.

Amazonės baseine dėl reto teritorijos apgyvendinimo kontaktai su užkariautojais apsiribojo tik prekyba bei misijų steigimu. Paragvajaus, šiaurės Argentinos ir rytų Bolivijos medžiotojų ir rinkėjų gentys dažniausiai nebuvo didesnės nei 100 žmonių. Kolonizacija čia pasireiškė daugiausia per vietinių gyventojų išstumimą bei jų išmirimą dėl ligų.

Nepriklausomybės kovos ir moderni epocha[taisyti | redaguoti kodą]