Pierre de Coubertin

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pjeras de Kubertenas
pranc. Pierre de Coubertin
Baron Pierre de Coubertin.jpg
Gimė: 1863 m. sausio 1 d.
Paryžiuje, Prancūzija
Mirė: 1937 m. rugsėjo 2 d. (74 metai)
Ženevoje, Šveicarija
Veikla: prancūzų pedagogas ir istorikas. Geriausiai žinomas kaip Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrėjas, antikinių olimpinių žaidynių atkūrėjas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Pierre de CoubertinVikiteka

Pjeras de Kubertenas (Pierre de Coubertin, 1863 m. sausio 1 d. Paryžiuje, Prancūzija1937 m. rugsėjo 2 d. Ženevoje, Šveicarija) – prancūzų pedagogas ir istorikas. Geriausiai žinomas kaip Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrėjas, antikinių olimpinių žaidynių atkūrėjas. Sukūrė olimpinę simboliką, aprašė olimpinių žaidynių atidarymo, apdovanojimų bei uždarymo procedūras.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė aristokratiškoje šeimoje, kilusioje iš Normandijos. Nors jo tėvas primygtinai norėjo, kad jo sūnus būtų kariškis, o visa šeima neprieštaravo, kad taptų politiku, jaunuolis turėjo savo slaptą troškimą – pakeisti jaunimo išsilavinimo sistemą Prancūzijoje. Po apsilankymų Britanijos ir Amerikos kolegijose ir universitetuose jis suprato, kad įvesdamas šalyje sportinį lavinimą jis padės jaunimui savarankiškai tobulėti ir bręsti. Kubertenas buvo labai aktyvus sportininkas. Praktikavo boksą, fechtavimą, jodinėjimą ir irklavimą, ypač mėgo regbį. 1892 m. kovo 20 d. teisėjavo pirmajame Prancūzijos regbio sąjungos taurės finale tarp Paryžiaus ekipų „Club de France“ ir „Stade Français“.

Olimpinės žaidynės[taisyti | redaguoti kodą]

Būdamas Prancūzijos atletikos sporto visuomenės sąjungos generaliniu sekretoriumi, Kubertenas nusprendė atgaivinti Olimpines žaidynes.[1]. Jis pareiškė tai viešai, tačiau buvo sutiktas be entuziazmo, nes niekas rimtai juo netikėjo. Dėl to Kubertenas labai nenusiminė ir 1894 m. birželio 23 d. įsteigė Tarptautinį Olimpinį Komitetą (IOC – International Olympic Committee), suorganizavęs iškilmingą ceremoniją Sorbonos universitete Paryžiuje, bei tapo pirmuoju generaliniu sekretoriumi. Pirmuoju IOC prezidentu tapo Demetrijus Vikelis iš Graikijos. Po dvejų metų Atėnuose įvyko pirmosios Olimpinės žaidynės. Šia proga Pjeras de Kubertenas buvo išrinktas antruoju IOC prezidentu ir liko juo iki 1925 m. Tačiau Olimpinės žaidynės sunkiai skynėsi kelią į populiarumą. 1900-ųjų ir 1904-ųjų metų žaidynės sulaukė mažai visuotinio dėmesio, nes tais metais vyko garsios tarptautinės parodos. Situacija pasikeitė po 1906 m. vasaros Olimpinių žaidynių, kai jos tapo svarbiausiu pasauliniu sporto renginiu. Šiuolaikinės olimpinės žaidynės tapo tarptautinėmis bei reprezentacinėmis, vyksta įvairiuose pasaulio miestuose, o dėl jų rengimo teisių šalys kovoja negailėdamos resursų ir pažadų. Nuo septinto dešimtmečio, išsiplėtus medijoms ir žiniasklaidai, didžioji dalis žaidynių pajamų gaunama televizijoms pardavus žaidynių transliacijų teises. TOK taip pat bendradarbiauja su tarptautinėmis kompanijomis – galimybė būti olimpijados remėju rodo firmos finansinį stabilumą bei gerą vardą. Viena išliko nepakitę – taikus varžybų pobūdis ir draugystės bei bendradarbiavimo dvasia, vienijanti dalyvius, nepaisant smarkios konkurencijos. Olimpinė ugnis atnešta į žaidynių vietą simbolizuoja pasaulio kilnius siekius: taiką, draugystę, vienybę.

Olimpinė simbolika[taisyti | redaguoti kodą]

Olimpinėje vėliavoje pavaizduoti 5 skirtingų spalvų žiedai baltame fone. Baltas fonas simbolizuoja taiką Olimpinių žaidynių metu, o žiedai – penkis žemynus: Australiją ir Okeaniją, Aziją, Afriką, Europą, Ameriką. Žiedai išdėstyti dviem eilėmis griežtai nurodyta tvarka: mėlyna, geltona, juoda, žalia, ir raudona. Į 1912 m. į Stokholme (Švedija)) vykusias Olimpines žaidynes pirmą kartą suvažiavo sportininkai iš visų 5 pasaulio žemynų, todėl gimė idėja sugalvoti Olimpinę vėliavą. 1913 m. ją suprojektavo prancūzas Pierre de Coubertin. Vėliava buvo pasiūta Paryžiuje, jos ilgis yra 3 m, o plotis – 2 m. Pirmą kartą Olimpinė vėliava buvo iškelta 1920 m. per Antverpeno (Belgija) žaidynes (nuo 1913 m. Olimpinės žaidynės nebevyko dėl I Pasaulinio karo).

Olimpinis devizas[taisyti | redaguoti kodą]

Olimpinis devizas "Citius. Altius. Fortus" (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) – TOK kreipimasis, adresuotas visiems, kas priklauso olimpiniam sąjūdžiui, kviečiantis tobulėti olimpine dvasia: GREIČIAU – būk greitesnis, pranašesnis sporto varžybose. AUKŠČIAU – būk aukštesnės moralės. TVIRČIAU – būk stipresnis, tvirtesnis kovoje su gyvenimo sunkumais, negerovėmis. Nuo 1920 m. šis devizas yra sudedamoji olimpinės emblemos dalis. Olimpinis devizas atsirado vienoje Arenele mokykloje (Prancūzija). Domininkonų šventikas tėvas H. Didonas (1840–1900), norėdamas paskatinti moksleivius tobulėti, akcentuoti fizinės ir dvasinės harmonijos svarbą, 1891 m. kovo 7 devizą "Citius. Altius. Fortus" panaudojo kaip pagrindinę mintį savo kalboje atidarant pirmąją Arenele mokyklos (netoli Paryžiaus) sporto šventę. Toje šventėje dalyvavo P. de Kubertenas ir aprašė ją savo leidžiamame žurnale "Les Sports Athletiques". Vėliau P. de Kubertenas naudojo šį devizą, kuris atitiko jo sporto ugdymo filosofiją. 1894 m. P. de Kubertenas šį devizą Sorbonos kongrese paskelbė oficialiu olimpinio sąjūdžio devizu. Olimpinis devizas kiekvieną kviečia siekti aukštumų įveikiant ir pralenkiant pačiam save ne tik varžybų arenose, bet ir gyvenime. De Kubertenas parengė ir dabar galiojančius žaidynių kodeksą ir taisykles, parašė varžybų dalyvių priesaiką ir net sukūrė „Odę sportui“, už kurią buvo apdovanotas aukso medaliu. [1]

Olimpinio komiteto būstinė Lozanoje[taisyti | redaguoti kodą]

Olimpinis paveldas, iliustruojantis visą jos migracijos istoriją, saugomas Lozanoje. Muziejaus įkūrimą inspiravo Kubertenas, įgyvendino septintasis TOK prezidentas Chuanas Antonijas Samarančas. Pastatas įsikūręs ant Lemano ežero kranto pačiame miesto centre, jį supa specialiai sportine tematika sukurti menininkų darbai. Tai didžiausia talpykla pasaulyje olimpinių archyvų, video ir foto medžiagos, dokumentų, antikinių kūrinių, suvenyrų, susiejančių didįjį sportą su menu, kultūra. Lietuvos įnašas į olimpinį muziejų Lozanoje įgyvendintas 1994 m. vasarį, kai šeši Lietuvos sportininkai dalyvavo XVII žiemos olimpinėse žaidynėse Lilehameryje. Tarptautinio olimpinio judėjimo atkūrimo 100-mečio proga skulptorius Stanislovas Kuzma sukūrė skulptūrą "Šaulys", kurią LTOK padovanojo TOK.

Atsisveikinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pjeras de Kubertenas pasitraukė iš TOK prezidento pareigų 1925 m. pašvęsdamas save pedagoginiam darbui, kurį jis vadino savo „nebaigta simfonija“. Būdamas 69-rių, 1931 m., jis išleido veikalą „Olimpiniai memuarai“ (angl. – „Olympic Memoirs“), kuriuose jis pabrėžė savo veiklos intelektualinę ir filosofinę prigimtį, bei savo svajonę nuo pat pradžios suteikti IOC vaidmenį, kuris būtų stipriai virš paprastos sportinės asociacijos. Kubertenas netrukus mirė nuo infarkto 1937 m. rugsėjo 2 d. Ženevos parke. Jo „simfonija“ liko nebaigta. Tuo metu Lozanos miestas paskelbė Pjerą de Kuberteną savo garbės piliečiu, bet Kubertenas mirė kaip tik prieš ceremoniją. Pagal Kuberteno paskutinį norą, jis buvo palaidotas Lozanoje, o jo širdis buvo patalpinta steloje, pastatytoje jo atminimui Olimpijoje. Tačiau iki pat mirties jis buvo tituluojamas, kaip Tarptautinio Olimpinio Komiteto garbės Prezidentas.

Citatos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Būti tikinčiu, t. y. ištikimai tikėti aukštesnio dvasinio gyvenimo idealais, siekti tobulumo.
  • Atstovauti elitą, kuris propaguotų lygybę nepriklausomai nuo kilmės
  • Tuo pačiu metu būti ištikimam riteriškoms moralės normoms.
  • Kas ketverius metus sukurti paliaubas – žmoniškumo pavasario festivalį, ir garbinti grožį įtraukiant ir filosofinius menus į žaidynes.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Books "Pierre de Coubertin"
  2. Official website of the Olympic Movement
  3. Pierre de Coubertin quotes

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]