Petro I Didžioji pasiuntinybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jūreivis Petras I ir jo pasiuntiniai 1699 m. graviūroje.

Petro I Didžioji pasiuntinybė (rus. Великое посольство Петра I, angl. Grand Embassy of Peter I) – carinės Rusijos diplomatinė misija Vakarų Europoje 16971698 m., kuri aktyviai reiškėsi ir to meto Lietuvos politiniame gyvenime.

Pasiuntinybės sukūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Rusų pasiuntiniai Hagoje.

Kuriamai Didžiajai pasiuntinybei, atstovavusiai kultūriniu ir ekonominiu atžvilgiu atsilikusį kraštą, buvo keliami svarbūs uždaviniai:

  • užsitikrinti Europos šalių paramą Rusijos kovoje su Osmanų imperija ir Krymo chanatu, gaunant priėjimą prie šiaurinės Juodosios jūros pakrantės;
  • pakelti Rusijos prestižą pranešimais apie pergales Azovo tvirtovėje;
  • pakviesti tarnauti Rusijoje užsienio specialistų, užsakyti bei užpirkti karinių medžiagų ir ginkluotės;
  • caro pažintis su Europos šalių gyvenimo būdu ir tvarka.

Praktikoje Didžiosios pasiuntinybės veikla sudarė prielaidas sukurti šalių koalicijai prieš Švediją. Jos įgaliotaisiais pasiuntiniais paskirti aukšto rango valstybės ir kariniai veikėjai – Sibiro, Naugardo ir Beliovo valdytojai. Jiems talkino apie 20 kilmingų bajorų bei 35 savanoriai. Tarp jų buvo ir elitinio Preobraženskio pulko uriadnikas Petras Michailovas – pats 25 metų amžiaus caras Petras I. Formaliai Petras I vyko inkognito, bet jo išskirtinė išvaizda – 206 cm ūgis ir ypatingai liesas kūno sudėjimas – jį greitai išduodavo. Ir pats caras dažnai imdavosi vadovauti derybose su užsienio atstovais, per daug nepaisydamas diplomatinio etiketo.

Caro parėdymu pasiuntinybei buvo numatyta apsilankyti Austrijoje, Saksonijos bei Brandenburgo kunigaikštystėse, Jungtinėse Provincijose (Olandijoje), Anglijoje, Venecijoje ir pas Romos popiežių. Misijos kelias driekėsi pro Rygą ir Kenigsbergą į Olandiją ir Angliją, po to – atgal į Olandiją bei Vieną. Iki Venecijos pasiuntinybė nebenuvažiavo.

Didžiosios pasiuntinybės kelias[taisyti | redaguoti kodą]

Misijos pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Caro-dailidės paminklas Sankt Peterburge.

1697 m. kovo 9 d. pasiuntiniai išvyko iš Maskvos į Livoniją. Švedijos valdomoje Rygoje jos gubernatorius generolas Erikas Dalbergas neleido Petrui I aplankyti ir apžiūrėti tenykštę tvirtovę. Supykęs Petras pavadino Rygą „prakeikta vieta“, nors kaiką spėjo pastebėti ir, prieš išvykdamas į Mintaują (dab. Jelgavą), parašyti pranešime į Maskvą apie matytus miesto įtvirtinimus, apsaugos pobūdį, įgulos skaičių.

Po to pasiuntiniai, sausumos keliu aplenkdami Lenkiją, per Kurliandiją patraukė Brandenburgo link. Tuo metu po Jono Sobieskio mirties Lenkijoje tvyrojo neapibrėžtas tarpuvaldis. Libavoje (dab. Liepojoje) Petras I atsiskyrė nuo savo pasiuntinių ir savarankiškai per 5 paras jūra atvyko gegužės 7 d. į Kenigsbergą. Čia jį širdingai sutiko kurfiurstas Fryrdrichas III (vėliau tapęs Prūsijos karaliumi Frydrichu I). Kadangi Petras I atvyko inkognito, tai buvo apgyvendintas ne Kenigsbergo pilyje, o viename iš privačių namų Knaiphofo rajone.

Po kelerių metų nuo diplomatinės misijos pabaigos Kotlino saloje (Suomijos įlankoje) pagal paties Petro I patvirtintą projektą pradėta statyti tvirtovė, analogiška tai, kurioje lankėsi ir tyrinėjo caras, būdamas Kenigsberge.

Didžioji pasiuntinybė, vykusi sausumos keliais, smarkiai vėlavo, todėl Petras I, nenorėdamas švaistyti brangaus laiko, ėmėsi mokytis Piluvoje (dab. Baltijske) artilerijos meno. Įgytas žinias patvirtino prūsų karo mokytojo išduotas atestatas. Be mokslų Petras I rado laiko ir pasilinksminti, užmegzti naudingų pažinčių. Kopenbriugėje jis bičiuliavosi su išsilavinusiomis damomis – Hanoverio ir Brandenburgo kurfiurstų žmonomis.

Be mokslo ir pramogų Petras I spėjo su Brandenburgo kurfiurstu, planavusiu tada tapti Rytų Prūsijos karaliumi, aptarti ir politinius dalykus. Nors kurfiurstas slaptame gegužės 9 d. susitikime ir tikėjosi derybose sudaryti su rusais karinę sąjungą, tačiau caras apsiribojo tik žodiniu pažadu dėl karinės paramos. Sudaryta tik prekybinė sutartis, pagal kurią Brandenburgo prekės galėjo keliauti į Persiją ir Kiniją per Rusijos teritoriją, o rusų prekės į Vakarus – per Brandenburgą.

Lenkijos klausimas[taisyti | redaguoti kodą]

Brandenburge Petrą ypač domino Lenkijos klausimas, nes tuo metu joje buvo tarpuvaldis, ir į sostą pretendavo tiek lenkų didikai, tiek ir giminystės ryšiais susijusių Europos monarchų šeimų atstovai. Pagrindiniais pretendentais buvo laikomi Prancūzijos princas Kontis ir Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas II. Rusijos vaidmuo šiame politiniame žaidime buvo paprastas – ji siekė, kad karaliumi netaptų Kontis. Priešingu atveju Lenkija su prancūzu karaliumi galėjo pasiduoti Prancūzijos vykdomai užsienio politikai – ji palaikė draugiškus santykius su Osmanų imperija ir buvo priešiškai nusiteikusi Austrijos atžvilgiu. Prancūzų pasiuntinys Lenkijos ponams perdavė sultono patikinimą, kad, tapus karaliumi Končiui, jis sudarytų atskirą taikos sutartį su lenkais ir grąžintų Abiejų Tautų Respublikos strateginę tvirtovę Podolės Kamenece. Savo laiške Lenkijai iš Kenigsbergo Petras I išreiškė susirūpinimą dėl galimos prancūzo pergalės ir pagrasino, jog tai sugadins ATR ir Rusijos santykius. Saksonietis kandidatas tuo tarpu gavo Petro I palaikomąjį laišką, be to, rusų kariuomenė priartėjo prie Lietuvos sienų, o tai lėmė, kad Augustas tapo karaliumi, priėmė katalikybę. Jis iš karto pažadėjo carui karinę paramą konflikte su Osmanų imperija ir Krymu.

Jungtinės Nyderlandų Provincijos[taisyti | redaguoti kodą]

Petras I savo portretą (aut. G. Kneleris, 1698 m.) padovanojo Anglijos karaliui.

1697 m. rugpjūčio mėn. Petras I Reinu ir kanalais pasiekė Olandiją, kuria caras jau seniai domėjosi. Be to, ir Rusija Europoje geriausiai buvo žinoma Olandijoje, nes jos pirklių daugiausiai ir pastoviai lankydavosi tuomet vieninteliame Rusijos jūrų uoste Archangelske. Dar iki Petro I Maskvoje buvo pilna olandų amatininkų, daug jų dirbo staliais rusų laivų statyklose. Paties Petro I jūreivystės profesijos mokytojai buvo taip pat iš olandų. Su Maskva ekonominius ryšius dar prie Petro I tėvo caro Aleksejaus Michailovičiaus buvo nutiesęs Amsterdamo burmistras: pats lankėsi Rusijoje (buvo nuvykęs iki Kaspijos jūros), caro vyriausybei padėjo užsakyti statyti laivus Olandijoje, rasti specialistų darbui Rusijoje.

Neužsibūdamas Amsterdame, Petras I patraukė į Zandamą, kur įsidarbino vietinėje laivų statykloje kaip Petras Michailovas. Po aštuonių dienų išsirūpino leidimą dirbti vienoje iš Rytų Indijos bendrovės statyklų ir persikėlė į Amsterdamą. Olandai, matydami rusų ryžtą mokytis laivų statybos amatų, specialiai pradėjo naujos fregatos „Petras ir Povilas“ statybą. Prie jo dirbo savanoriai ir pats Petras I. Į vandenį laivą nuleido lapkričio 16 d.

Tuo pačiu metu buvo ieškomi užsienio specialistai tarnybai Rusijos kariuomenėje ir laivyne. Iš viso buvo pasamdyta 700 žmonių, nupirkta ginklų, amunicijos. Petras I Olandijoje užsiiminėjo ne vien tik laivų statyba. Jis savo reikalus aptarė pas Nyderlandų vadovą Viljamą III Oranietį. Petrui I buvo aprodomi banginių medžioklės laivai, ligoninės, švietimo ir auklėjimo įstaigos, fabrikai, dirbtuvės. Petras I taip pat su dideliu susidomėjimu lankė garsaus anatomo profesoriaus Frederiko Riuišo paskaitas, pats dalyvavo lavonų skrodime, domėjosi balzamavimo technika, kuria garsėjo profesorius.

Aistra anatomijai vėliau Petrą I paskatino atidaryti pirmąjį Rusijoje muziejų – Kunstkamerą. Be kitų užsiėmimų Petras I išmoko graviravimo technikos – netgi pats pagamino graviūrą „Krikščionybės pergalė prieš islamą“.

Anglija[taisyti | redaguoti kodą]

Olandijoje praleidęs puspenkto mėnesio, caras 1698 m. pradžioje išvyko apie trims mėnesiams į Angliją, kur jį pakvietė karalius Viljamas III (jis kartu valdė ir Nyderlandus). Pradžioje užsuko į Londoną, bet vėliau apsistojo Deptforde (dab. Didžiojo Londono regione), kur karališkosiose laivų statyklose gilino savo šio amato žinias. Kaip ir Olandijoje, taip ir čia Petras I panašiai vykdė savo veiklą: važinėjo po įvairius miestus, apžiūrinėjo vietinius arsenalus, laivų dokus, dirbtuves, muziejus, karinį jūrų laivyną, lankėsi anglikonų bažnyčioje, parlamento posėdžiuose, Grinvičo observatorijoje, Oksfordo universitete, Karališkojoje draugijoje, pinigų kalykloje. Taip pat caras išstudijavo laikrodžių gamybos technologiją. Manoma, jog buvo susitikęs su Niutonu.

Petras I pirmiausia domėjosi techniniais Vakarų civilizacijos ištakų dalykais, jį mažai domino politinė-visuomeninė tenykštės santvarkos padėtis. Lankydamasis pas karalių, jis net neužsuko į puikiąją Kensingtono rūmų paveikslų galeriją, tačiau labai susidomėjęs studijavo vėjo krypties matavimo prietaisėlį, stovėjusį karaliaus kabinete.

Kelionės po Angliją metu garsus portretų meistras Godfrėjus Kneleris nutapė Petro I paveikslą, kurio tapybos stiliumi vėliau sekė kiti XVIII a. įžymybių portretų dailininkai.

Iš Anglijos Petras I grįžo į Olandiją, norėdamas pratęsti politines derybas, kad olandai stotų rusų pusėn kovoje su Osmanų imperija. Rusijai būtinai reikėjo laimėti karą prieš Turkiją, sudarant palankią taikos sutartį, tačiau anglai ir olandai norėjo taikos tarp Austrijos ir Turkijos, kad austrų imperatorius sėkmingai veiktų prieš bendrą priešą – prancūzus. Taigi derybos buvo nesėkmingos, ir caras išvyko į Vieną.

Viena[taisyti | redaguoti kodą]

Petras į Vieną keliavo pro Leipcigą, Drezdeną ir Prahą. Dar kelyje jį pasiekė žinia apie Austrijos ir Venecijos ketinimus sudaryti taikos sutartį su Osmanų imperija. Ilgos derybos Vienoje rezultatų nedavė, kadangi Austrija spyriojosi įtraukti į sutarties tekstą Kerčės perdavimą Rusijai ir siūlė apsistoti ties jau užkariautų teritorijų ribomis. Tokia austrų pozicija nubraukė visas rusų pastangas gauti priėjimą prie Juodosios jūros.

Misijos pabaiga[taisyti | redaguoti kodą]

1698 m. liepos 14 d. Petras I atsisveikino su Šventosios Romos Imperijos (tuo pačiu ir Austrijos) imperatoriumi Leopoldu I. Jau besiruošiant išvykti į Veneciją, iš Maskvos atėjo žinia apie Šaulių maištą (Стрелецкий бунт), todėl kelionė buvo nutraukta. Vienoje deryboms ir Rusijos interesų gynybai Petras I paliko savo įgaliotinį. Tačiau jam nelabai sekėsi – su Osmanų imperija pavyko pasiekti tik laikinas poros metų paliaubas.

Caras su Didžiąja pasiuntinybe į Maskvą sugrįžo 1698 m. rugpjūčio 25 d.

ATR ir Rusijos derybos[taisyti | redaguoti kodą]

Pakeliui į Maskvą Petras I sužinojo, kad maištas numalšintas. Liepos 31 d. caras Rava Ruskoje (dab. Lvovo sritis Ukrainoje) susitiko su Lenkijos karaliumi Augustu II, kuris ėjo su kariuomene prieš turkų sultoną. Draugiškai pabendravę 3 dienas, monarchai susitarė dėl bendrų veiksmų prieš Švediją. Galutinai slapta sutartis tarp šalių sudaryta 1699 m. lapkričio 1 d. Pagal ją Augustas II turėjo pradėti karą prieš Švediją įsiveržimu į Livoniją. Brendo Rusijos ir Švedijos konfliktas, virtęs Šiaurės karu 17001721 m.

Pasiuntinybės atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Mažas namelis Zandame, Olandijoje, kur Petras I pagyveno 8 dienas, jau nuo XVIII a. vidurio įgijo istorinio objekto statusą ir priklausė Nyderlandų karališkajai šeimai. Šiame pastate lankėsi carai ir jų šeimų nariai. Caro Nikolajaus II rūpesčiu virš namelio įrengtas apsauginis gaubtas iš mūro sienų su perdenginiu.
  • Sukurta komiška opera „Caras ir dailidė“ (vok. Zar und Zimmermann, 1837 m., komp. Albertas Lorcingas)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.