Petrešiūnų piliakalnis

Koordinatės: 55°50′31.8″ š. pl. 25°42′51.9″ r. ilg. / 55.842167°š. pl. 25.714417°r. ilg. / 55.842167; 25.714417
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Petrešiūnų piliakalnis

Vaizdas į piliakalnį nuo Jūžintų–Lašų kelio
Petrešiūnų piliakalnis
Petrešiūnų piliakalnis
Koordinatės
55°50′31.8″ š. pl. 25°42′51.9″ r. ilg. / 55.842167°š. pl. 25.714417°r. ilg. / 55.842167; 25.714417
Vieta Rokiškio rajonas
Seniūnija Kriaunų seniūnija
Aukštis 4-4,5 m
Plotas 48x29
Naudotas I tūkstantmetis pr. m. e. - I tūkstantmečio pradžia
Žvalgytas 1949 m. ir 1972
Tirtas 1909-1910 m., 2003 m.
Registro Nr. AR937/ 23839, 23840, 5624 / A558KP

Petrešiūnų piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 23840) Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie Petrešiūnų kaimo, Kriaunų seniūnija. Pasiekiamas iš kelio  3615  GačionysLašai  pro Lašus, už 1,3 km nuo paskutinių Lašų sodybų, ties antru didesniu kelio posūkiu į vakarus pavažiavus pro sodybą į dešinę vakarų kryptimi 150 m.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Audros kairiojo kranto slėnio atšakos pakraštyje. Aikštelė ovali, pailga pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 48x29 m dydžio, smailesniu šiauriniu galu. Pašlaitėje piliakalnis buvo apjuostas 3 m pločio, 2 m gylio grioviu, kuris aptiktas tyrimų metu. Šlaitai statūs, 4-4,5 m aukščio, išskyrus 15 m aukščio ŠR.

Piliakalnis apardytas ariant, vakarinis šlaitas nukastas žvyrui. Jis dirvonuoja, aikštelės pakraščiuose auga paskiri medžiai.

Aplink piliakalnį, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, grublėtos keramikos, šlako, gyvulių kaulų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 22900 m².

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19091910 m. Liudvikas Kšivickis ištyrė visą aikštelę – apie 915 m². Kultūrinio sluoksnio storis pakraščiuose siekė iki 1,2 m. Čia buvo supiltas pylimėlis. Centrinę aikštelės dalį juosė 5-8 m pločio, iki 1 m gylio griovys. Kultūriniame sluoksnyje aikštelės pakraščiuose aptikti akmenų grindiniai, buvę dviem horizontais: tankesni – labiau paviršiuje ir padriki – arčiau įžemio. Rasta titnaginių gremžtukų, akmeninių įtveriamųjų ir su skyle kotui kirvių dalių bei išgrąžų, galąstuvų, molinių svorelių; kaulinių smeigtukų, kabliukų, adiklių, ylų, strėlių; geležinių ylų, peilių, pjautuvėlis, kabliukas, žalvarinių smeigtukų dalių, sidabro gabalėlis, lygios ir brūkšniuotos keramikos, gyvulių kaulų ir kt. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Lietuvos nacionalinis muziejus.

1949 m. ir 1972 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas.[1]

2003 m. Andra Simniškytė piliakalnio vakarinėje papėdėje ištyrė 16 m², aptiko kultūriniu sluoksniu su brūkšniuota ir lygia keramika užpildytą 3 m pločio, 2 m gylio griovį. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga – I tūkstantmečio pradžia.

Petrešiūnų piliakalnis iš rytų pusės


Aplinkiniai piliakalniai

Alsetos piliakalnis 11 km
Martiniškėnų piliakalnis 21 km
Lukštų piliakalnis 19 km
Papilių piliakalnis (Rokiškis) 8 km
Kalnočių piliakalnis 10 km
Mielėnų piliakalnis 8,5 km
Rudžių piliakalnis 14 km
Baušiškių piliakalnis 7 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Bradesių piliakalnis 8 km
Maniuliškių piliakalnis 16 km
Radžionių piliakalnis 11 km
Dauliūnų piliakalnis 11 km
Vosgėlių piliakalnis 13 km
Antažiegės piliakalnis 12 km
Pakačinių piliakalnis 11 km
Velikuškių I piliakalnis 8 km


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 134 (Nr. 574)
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 168

Кживицкий Л.. Последние моменты неолитической эпохи в Литве // Сборник в честь семидесятилетия Дмитрия Николаевича Анучина. Москва, 1913, с. 302, 303, 306–309, 310–316.

  • Krzywicki L. Piłkalnia pod wsią Petraszunami // Rocznik towarzystwa przyjaciol nauk w Wilnie. Wilno. 1914. T. V, p. 1–27.
  • Krzywicki L. 1957. Na Żmudzi // Wspomnienia. Warszawa. T. I, p. 424–425.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899, c. 46.
  • Sagan L. 1936. Materiały osteologiczne z piłkaln Żmudzkich // Wiadomości archeologiczne. Warszawa. T. XIV, p. 178–179.
  • Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928, p. 22-23.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]