Petras Tarulis
| Petras Tarulis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1896 m. kovo 31 d. Degučiai, Utenos apskritis |
| Mirė | 1980 m. vasario 5 d. (83 metai) Niujorkas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinės, Kaunas |
| Motina | O. Tarulytė |
| Veikla | prozininkas, žurnalistas, redaktorius |
| Alma mater | Lietuvos universitetas |
Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896 m. kovo 31 d. Degučiuose, Utenos apskritis – 1980 m. vasario 5 d. Niujorke, JAV, perlaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune) – prozininkas, spaudos darbuotojas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimnaziją lankė Petrapilyje ir Voroneže, Lietuvos universitete studijavo literatūrą, 1926–1927 m. Paryžiuje – žurnalistiką.
Rusijoje įsitraukė į lietuviškų vakarų statymą, pirmuosius žurnalisto įgūdžius įgijo redaguodamas „Žiežirbą“. 1917 m. grįžęs į Uteną statė scenos veikalus. 1918-1919 m. dirbo Utenos apskrities Pildomajame komitete Švietimo sekcijos vedėju, po to išvyko į Vilnių.
Drauge su Kaziu Binkiu išleido „Keturių vėjų pranašą“ (1922 m.), organizavo avangardistinį sąjūdį. K. Binkiui nuo sąjūdžio atitolus, perėmė vadovavimą, 1924–1928 m. žurnalo „Keturi vėjai“ redaktorius ir produktyviausias autorius. Skelbė futuristinę beletristiką „Skaitymuose“, „Bare“. Vėliau buvo „Naujo žodžio“ bendrovės spaudinių vyriausiasis redaktorius, 1925 m. redagavo žurnalą „Karys“, 1933 m. – dienraštį „Diena“ ir „Dienos naujienos“, 1935 m. leido „Lietuvos naujienos“, humoro laikraštį „Kultuvė“ ir kt.[1]
Vaidino, domėjosi teatru, reiškėsi kaip dailininkas (apipavidalino žurnalą „Keturi vėjai“ ir kelių keturvėjininkų knygas, surengė Kaune dvi parodas; suartėjęs su dailininkais arsininkais, padėjo sukurti jų manifestą).
Nacių okupacijos metais redagavo leidinį „Lietuvių archyvas“. Pasitraukęs 1944 m. iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, vėliau išvyko į Niujorką, JAV. Niujorke redagavo Susivienijimo lietuvių Amerikoje leidinį „Tėvynė“, dirbo „Darbo“ redakcijoje. [2]
Išleido studijėlę „Sodžiaus teatras“ (1924 m. Brundalo slapyvardžiu), apsakymų rinkinį „Mėlynos kelnės“ (1927 m.), apysakų knygą „Žirgeliai padebesiais“ (1948 m.), romaną „Vilniaus rūbas“ (New York-London, 1965 m.). Parašė dvi knygas „New Yorko žvirbliukas“ ir „Kauno gubernatoriaus pusryčiai“, kurios liko ranka taisytuose mašinraščiuose. Periodikoje paskelbė studiją apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, portretines apybraižas apie Steponą Kairį, Joną Marcinkevičių ir kt. Su K. Binkiu parengė albumą „Vilnius 1323–1923“ (1923 m.).[1]
Kūrybos bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Keturiuose vėjuose“ P. Tarulis propagavo naujojo meno idėjas. Prozos modernizmą demonstravo ekscentrišku esė „Nuovakarių skiauterys“, kur eksperimentavo ties absurdo riba, įvedė reportažo ir laikraštinės technikos elementus, iškėlė žodžio autonomiją, gaivino kalbos jausmą.
„Mėlynų kelnių“ apsakymai skaitytojo sąmonę atakavo formos įmantrybėmis: kinematografiniai vaizdai, groteskas, į fragmentus subyrėjęs pasakojimas, ekspresyviai sulaužytas sakinys, kertantis žodis. Antitradiciškai traktuojamas žmogus ir būtis, iškeliamos antisentimentalios ir antiintelektualios vertybės – gyvastis, pirmapradis stichiškumas, natūrali prigimtis. Ši moderni proza darė stiprų poveikį vėlesniems lietuvių beletristams (Petrui Cvirkai, Kaziui Borutai).
Knygos, išleistos išeivijoje, nuosaikesnės, bet išlaiko autoriui būdingą mito poetinę temą. Apysakos iš vaikystės atsiminimų „Žirgeliai padebesiais“ grindžiamos realistiniais buities vaizdais, psichologizmu, bet ir pirmaprade žmogaus jausena, pasąmonės impulsais.
Avantiūrinio siužeto „Vilniaus rūbe“ piešiamas lenkų okupuoto Vilniaus krašto gyvenimas, pateikiama valkatėlės Vedlūgos nuotykių pynė; kartu plėtojama modernaus istorizmo bei mitologiškumo tradicija.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Gasperaitis, Antanas. „Utenos krašto enciklopedija. Personalijos. T“. Suarchyvuotas originalas 2008-03-25. Nuoroda tikrinta 2014-09-17.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 505 psl.