Petras Sarpalius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Petras Sarpalius (1887 m. vasario 23 d. Wanamie, PA – JAV – 1953 m. lapkričio 4 d. Čikagoje, IL – JAV), smuikininkas, dirigentas ir kompozitorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Motina buvo dainininkė, o tėvas mėgo smuikuoti. Visa šeima buvo muzikali ir sudarė savo šeimos orkestrą. Petras, išmokytas smuikuoti, vėliau muziką studijavo Wyomingo seminarijoje, o 19091910 Franklino institute. 19101912 studijavo Ithacos, NY, konservatorijoje, kur laimėjo dvejiems metams pilną stipendiją studijuoti smuiką ir kompoziciją Cornellio universitete. 19121913 dar lankė ir Chicago Music College.

Nuo 1910 iki mirties gyveno Čikagoje. Be pagrindinio darbo elektros inžinerijos srityje (19151952 dirbo Commonwealth Edison, Co), išvarė ir platų muzikinių darbų barą. Muzika buvojo idealas. Ir laisvalaikio malonumas. Nors ir nematė Lietuvos, bet labai mėgo lietuvių liaudies melodijas ir daug jų užrašė, įkūrė net archyvą. Vadovavo vaikų „Bijūnėlio“ ir „Jaunosios Birutės“, taip pat suaugusiųjų chorams bei orkestrams. Visą dešimtmetį vadovavo vaikų orkestrui, dirbo su „Socialistų“, „Suvalkiečių“, „Pirmyn“ ir „Birutės“ chorais. Dirigavo lietuviskam orkestrui „Atžala“, nuo 1932 griežė Business and Professional Men orchestra ir keletą metų Chicago Civic Symphony orchestra. Iš savo brolių ir artimųjų buvo suorganizavęs Sarpalių ansamblį, kuris grieždavo koncertuose, operetėse ir kokiuose. Orkestrui pritaikė apie 100 įvairių kūrinių lietuvių liaudies melodijų pagrindu. Nemaža sukūrė pats: apie 20 dainų chorams, dviejų veiksmų operetę „Girėnų kunigaikštis“, parašė muziką K. Jurgelioniu tekstams „Uždraustos giesmės“ (1938), svajojo iš jos išplėtoti operą, naujai instrumentavo M. Petrausko operetę „Šienapjūtė", užrašė kelis šimtus lietuvių liaudies melodijų. Paliko gausią šeimą. Duktė Birutė garsi pianistė, pelniusi du aukso medalius.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.