Perukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Perukas – natūralius galvos plaukus primenantis galvos dangalas, kurį sudaro ant užsimaunamo audinio pagrindo pritvirtinti natūralūs žmogaus galvos plaukai ar tokių plaukų imitacija iš sintetinių arba natūralių medžiagų.

Perukai naudojami:

  • kaip priemonė savų plaukų defektams (pvz., plikei ar praretėjusiems plaukams) paslėpti;
  • kaip mados priemonė suteikti reikiamai išvaizdai.
    • greitai pakeisti išvaizdą. Taip nereikia laukti kol jie užaugs, nereikia jų dažyti, garbanoti ar tiesinti ir pan.
    • standartinei išvaizdai įgyti. Pvz., Europoje buvo laikotarpis, kai perukus nešiojo vyrai didikai, kariškiai, teisėjai, nes to reikalavo to meto mada, net jei nuosavi plaukai buvo nė kiek ne prastesni.
  • kaip priemonė aktoriaus išvaizdai pakeisti teatre ar kine
  • kaip maskuotės priemonė išvaizdai pakeisti slapstantis

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji perukai, kaip valdžios ir hierarchijos simboliai, atsirado senovės Egipte ir Persijoje. Tuo tarpu senovės Romoje itin madingi buvo natūralių plaukų perukai, padidinantys šukuosenas bei paslepiantys retėjančius plaukus. Na, o pripažinimo viršūnė buvo pasiekta XVIII amžiuje, kai pasirodyti visuomenėje be peruko tapo nedovanotinu nemandagumu.

Istorinės aplinkybės perukų nešiojimą koregavo ne vieną sykį: pradedant Senovės Egiptu, kur perukus dėvėjo visi (egiptiečiai kovodami su parazitais galvas skusdavosi plikai, o perukas atliko ne tik estetinę, bet ir praktinę funkciją: tarnavo ir kaip galvos apdangalas), baigiant Prancūzijos revoliucija 1789–aisiais, kai perukų buvo atsisakyta kartu su visomis kitomis turtingųjų privilegijomis.

Šinjonų era[taisyti | redaguoti kodą]

Perukų „krizė“ sukūrė palankias sąlygas kitos puošmenos – šinjono – įsigalėjimui. Šinjonas – pridėtiniai plaukai, prisegami arba pririšami prie natūralių plaukų.

Napoleono valdymo metais perukų vajų pakeitė šinjonų mada. Tiesa, tuo metu suklestėję šinjonai visai nebuvo panašūs į tuos, kuriuos renkamės šiandien. Napoleono epochos moterys puošėsi aukštais uždedamų plaukų šinjonais, dar vadinamais „žirafomis“. Buvo manoma, kad kuo aukštesnis šinjonas, tuo labiau jis priartėja prie tų laikų mados standartų.

Kiek vėliau išpopuliarėjo įvairios kasytės, kurios buvo tvirtinamos ne prie šukuosenos, o prie skrybėlės ar kitokio galvos apdangalo.

XIX a. antrojoje pusėje įsiviešpatavo šinjonai iš dirbtinių sruogų. Šioms mados tendencijoms neliko abejingi ir vyrai: tapo įprasta dirbtinių plaukų sruoga užmaskuoti plikę ar išretėjusius plaukus.

Modernizmas šinjonų nešiojimo madas pasuko kita kryptimi. Kadangi mados norma tapo ilgų banguotų plaukų šukuosenos, šinjonai būdavo veliami ir prie šukuosenos tvirtinai taip, kad suteiktų natūraliai gausių plaukų efektą.

Perukas šiandien[taisyti | redaguoti kodą]

Vieniems jis – būtinybė, užmaskuojanti ligos paliktas žymes arba paslepianti negausius plaukus. Kitiems perukas – vis populiarėjanti pramoga, padedanti sukurti naują stilių, išsiskirti iš minios ar tiesiog nustebinti draugus.

Gamintojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai perukų ir šinjonų gamintojai yra Kinija bei Korėja. Iš šių šalių importuojami tiek sintetiniai, tiek natūralūs plaukai dažniausiai būna pigesni. Perukų ir šinjonų gamyba užsiima ir kitos šalys. Lietuvoje populiariausia vokiečių, švedų, italų bei japonų produkcija. Lietuvoje ji brangesnė.

Kainos[taisyti | redaguoti kodą]

Peruko ar šinjono kainą nulemia medžiagos, iš kurios jis pagamintas. Kokybiškiausiais laikomi natūralūs perukai ir šinjonai. Rinkoje apstu ir itin kokybiškų sintetinių perukų.

Sintetiniai perukai susidėvi greičiau, ne visada itin natūraliai atrodo, todėl jų kaina paprastai mažesnė. Trumpo kirpimo sintetiniai perukai kainuoja 100–140 Lt, vidutinio ilgio – nuo 140 iki 200 Lt, ilgi kainuoja nuo 200 iki 300 Lt.
Kokybiški sintetiniai perukai gali kainuoti kaip natūralūs perukai ar šinjonai. Trumpas natūralus perukas gali kainuoti 220–350 Lt, kare kirpimo – 350–500 Lt, ilgų plaukų – nuo 500 Lt.

Vikiteka