Personifikacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Personifikacija arba įasmeninimas (lot. persona – asmuo + facio – darau) – metaforos rūšis – daiktų, gyvosios arba negyvosios gamtos reiškinių, abstrakčių sąvokų sudvasinimas, sužmoginimas. Stilistinė personifikacijos funkcija artima psichologiniam paralelizmui: žmogaus išgyvenimas, dvasinė būsena perteikiama gamtos reiškinių vaizdiniais. Personifikacija yra vienas svarbiausių poezijos tropų.[1]

Daug personifikacijų liaudies dainose, kur personifikacijos dažniausiai susijusios su mitologija, antropomorfizmu. Pvz., „Saulė močiutė kraitelį krovė“.

Personifikacija dar vadinama prozopopėja, tačiau pastarosios reikšmė truputį platesnė.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. personifikacija(parengė Regina Koženiauskienė). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-06).
  2. PersonifikacijaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 570 psl.