Personalizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Personalizmas yra filosofinė mokykla, besiremianti trimis pagrindiniais principais:

  1. Tik asmenys yra tikri (ontologine prasme),
  2. Tik asmenys turi vertę,
  3. Tik asmenys turi laisvą valią.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Filosofas Immanuel Kant, nors formaliai nepriskiriamas personalistams, prie personalizmo vystymosi prisidėjo savo teze, jog į asmenį negali būti žvelgiama kaip į priemonę kitų žmonių tikslams pasiekti, bet kad jis turi orumą (absoliučią vidinę vertę) ir turi būti vertinamas kaip tikslas savaime.

Martin Luther King patyrė didžiulę personalizmo įtaką studijuodamas Bostono universitete. King pritarė nuostatai, jog tik asmenys yra tikri. Tai sutvirtino jo Dievo kaip triasmenio Dievo suvokimą. Personalizmas taip pat suteikė metafizinį pagrindą jo įsitikinimui, jog visi žmonės turi orumą ir yra savaime vertingi.

Popiežius Jonas Paulius II taip pat išpažino personalizmo idėjas. Prieš tapdamas popiežiumi, jis paraše filosofinį veikalą „Asmuo ir veiksmas", kuriame gausu personalistinių minčių. Dorovės normų kilmę savo enciklikose ekonomikos ir seksualinės moralės temomis Jonas Paulius taip pat aiškino iš personalistinės perspektyvos. Jo, kaip popiežiaus, kūryba padarė didelę įtaką visai katalikų teologų kartai.

Žymūs personalistai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]