Persijos įlanka
Persijos įlanka (pers. خلیج فارس = Khalīj-e Fārs, arab. الخليج الفارسی = al-Khalīj al-Fārsī) – įlanka Indijos vandenyno šiaurės vakaruose, tarp Arabijos pusiasalio ir Irano. Įlankos plotas apie 233 000 km², didžiausias gylis 102 m. Įlanka garsėja tuo, kad po ja yra daug naftos.
Greta jos yra šios šalys: Omanas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Saudo Arabija, Kuveitas, Irakas, Iranas. Įlankos salose yra Bahreinas. Bahreinas, Kataras, Kuveitas ir Jungtiniai Arabų Emyratai (o kai kada taip pat ir Saudo Arabija bei Omanas) vadinami Persijos įlankos valstybėmis; šis terminas iš esmės reiškia ne geografinę jų vietą, bet faktą, kad jos yra nedidelės absoliutinės monarchijos, staigiai praturtėjusios naftos dėka, o gyventojų nemažą dalį jose sudaro samdyti darbininkai iš kitų šalių.
Salos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Persijos įlankoje gausu mažų salų. Bahreinas, Persijos įlankos sala, taip pat dar yra ir Persijos įlankos arabų valstybė. Geografiškai didžiausia įlankos sala yra Kešmas, kuri yra Hormūzo sąsiauryje ir priklauso Iranui. Kitos svarbesnės salos yra Didesnis Tunbas, Mažesnis Tunbas ir Kišas, administruojamos Irano, Bubijanas priklauso Kuveitui, Taroutas – Saudo Arabijai, o Dalmą administruoja Jungtiniai Arabų Emyratai. Pastaraisiais metais įlankoje taip pat buvo sukurta ir dirbtinių salų, skirtų komerciniams tikslams arba turizmui. Nors ir būdamos mažos, šios salos turi neigiamos įtakos mangrovių arealui ir dažnai sukelia nenuspėjamas aplinkos problemas. Persijos įlankos salos taip pat buvo reikšmingos kolonijiniais laikais, kai Portugalijos kolonijinė imperija ir Britų imperija jas naudojo prekybai ir įtakos plėtimui.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Marco Ramerini. „Portuguese in the Arabia and the Persian Gulf“. Suarchyvuotas originalas 2015-09-11. Nuoroda tikrinta 2010-11-27.