Pentagrama
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pentagrama – penkiakampė žvaigždė, nubrėžiama penkiais štrichais. Žodis „pentagrama“ kilo iš graikų žodžio πεντάγραμμον (pentagramon), kuris reiškia „penkios linijos“.
Pentagramos simbolis naudotas Senovės Graikijoje ir Babilonijoje. Pitagoriečiams ji simbolizavo sveikatą ir tobulybę bei vienybę. Pentagramos siejamos su pagoniškai tikėjimais, jas nešioja neopaganizmo, senųjų politeistinių tikėjimų tikintieji. Krikščionybėje pentagrama gali reikšti penkias Jėzaus žaizdas arba Trejybę (Tėvas, Sūnus ir Šventoji dvasia) ir dvi Kristaus prigimtis (dieviškumą ir žmogiškumą). Pentagrama siejama ir su masonais.
Ji nuo senovės siejama su Veneros planeta, deivės Veneros, Afroditės (vaisingumo deivės) garbinimu. Patekančią Venerą – Aušrinę - romėnai vadino Liuciferiu. Kas aštuonis metus įvyksta Veneros konjunkcija, susidaro ideali pentagrama aplink Zodiaką.
Numerologijoje ir magijoje pentagrama simbolizuoja žmogų: viršūnė – galvą, šoninei trikmapiai – rankas, apatiniai – kojas, o vidurys daugiakampis likusį kūną.
Vakarų okultizme figūruoja kaip apsaugos simbolis. Pvz., tikima, kad iškviestas demonas negali peržengti pentagramos ribų. Getės „Fauste“ Mefistofelis negali palikti kambario, kol ant išėjimo nupiešta pentagrama.
