Pažaislio vienuolynas
54°52′36″ š. pl. 24°01′20″ r. ilg. / 54.87667°š. pl. 24.02222°r. ilg.
| Pažaislio vienuolynas | |
|---|---|
| |
| Ordinas | Kamalduliai |
| Fundatorius | Kristupas Zigmantas Pacas |
| Įkurtas | 1664 |
Pažaislio vienuolynas – pastatų ansamblis Pažaislyje, Kauno marių šiaurės-vakariniame krante, T. Masiulio g. 31 (Kaunas). Kraštovaizdžio architektūros draustinis, viena iš katalikiškos piligrimystės vietų Kauno arkivyskupijoje.[1]
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Tai vienas iš dviejų Lietuvoje išlikusių vienuolynų ir bažnyčių ansamblių (kitas Tytuvėnuose). Pagrindiniai pastatai sugrupuoti simetriškai pagal išilginę kompozicinę vakarų-rytų krypties ašį, prie kurios išdėstyti pastatai (foresterija, oficinos, vienuolynas, eremo nameliai).
Svarbiausias ansamblio akcentas – bažnyčia. Ji barokinė, lotyniško kryžiaus plano, turi šešiabriaunį 53 m aukščio kupolą (su žibintu ir kryžiumi). Pietų fasade įrengtas saulės laikrodis. Vienuolyno korpusai (kartu su galerijomis) 1-2 aukštų. Jų sienos tinkuotos, langų ir durų apvadai pilko smiltainio.[2] Pagrindinę ansamblio teritoriją juosia 2,5 m aukščio vientisa mūro tvora, dengta čerpėmis. Komplekso planas primena vienuolių kamaldulių herbą – du balandžius, geriančius iš vienos taurės.[3]
-
Vienuolyno bažnyčia -
Vienuolyno ansamblis -
Didieji vartai -
Vienuolynas iš oro
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis pastatytas XVII–XVIII a. funduojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiajam kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui. 1660 m. jis kreipėsi į Kamaldulių ordino vyresnybę Romoje, raštu pasižadėdamas finansuoti vienuolyno ir bažnyčios statybą Lietuvoje. Netrukus, gavęs aukščiausiosios bažnytinės vadovybės palaiminimą, kartu su architektu ir keliais Krokuvos Bielianų kamaldulių vienuoliais netoli Kauno surado planuojamam statyti vienuolynui tinkamą vietą – Pažaislį. Šią gražią miškingą vietovę fundatorius nupirko iš Kauno žemės teisėjo Samuelio Oborskio ir pavadino Ramybės (Taikos) kalnu (Mons Pacis).[4]
Statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sakralinį kompleksą kūrė Italijos menininkai: architektai Džambatista Fredianis (it. Frediani Giambattista), broliai Pjetras ir Karlas Putiniai (Puttini) (nuo 1674 m.). Skulptorius iš Lombardijos Džovanis Merlis (it. Giovanni Battista Merli) 1674–1676 m. figūriniais ir ornamentiniais stiuko lipdiniais dekoravo interjerą, vokiečių kilmės Mikalojus Volšeidas (vok. Wülscheid) sukūrė bažnyčios fasado ir Didžiųjų vartų skulptūras. Dailininkas iš Florencijos Mikelandželas Palonis (it. Michele Arcangelo Palloni) nutapė 140 įvairaus dydžio ir siužetų freskų, paveikslus altoriams bei portretus, o Džiuzepė Rosis (it. Giuseppe Rossi) sukūrė bažnyčios kupolo freską.
Ansamblis buvo statomas iš degtų plytų. Apdailai naudotas smiltainis, marmuras, medis, spalvotieji metalai. Pagal iš anksto pateiktus brėžinius juodo ir rausvo marmuro gaminiai buvo ruošiami netoli Krokuvos esančiose marmuro laužyklose ir sausumos bei vandens keliais gabenami pro Varšuvą, Dancingą, Karaliaučių į Pažaislį.
1664 m. lapkričio 3 d. įvyko iškilminga vienuolyno fundacija ir akto pasirašymas. Fundatorius bažnyčią numatė kaip savo šeimos mauzoliejų, kuris įrengtas po prieangiu, taip išreiškiant nusižeminimą ir nuolankumą Dievui. 1667 m. pašventintas bažnyčios kertinis akmuo. 1681 m. baigta bokštų statyba. K. Z. Pacas mirė 1684 m., nebaigęs vienuolyno statybos. Jo pradėtą darbą tęsė giminaitis Mykolas Kazimieras Pacas. Apie 1696 m. baigta bažnyčios statyba, 1712 m. užbaigti apdailos darbai, 1712 m. spalio 15 d. konsekravo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis.
Rekonstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1718–1755 m. perplanuoti vienuolyno kiemai, pastatyta naujų pagalbinių pastatų. 1755 m. nuo žaibo bažnyčioje kilęs gaisras sunaikino stogo dangą, apgadino virš zakristijos esančią bibliotekos salę ir kitas patalpas.
1812 m. vienuolyną apiplėšė prancūzų kariuomenė.
Uždarymas ir pritaikymas stačiatikybei[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po 1831 m. sukilimo numalšinimo caro Nikolajaus I įsakymu 1831 m. vienuolynas uždarytas dėl tariamo vienuolių dalyvavimo sukilime. 1832–1845 m. pritaikytas Uspenijės soborui ir stačiatikių vienuolynui. Kamalduliai ištremti į Mogiliovo srities vienuolynus, o jų turtas konfiskuotas. Konfiskuota ir kadaise turtinga Pažaislio kamaldulių biblioteka. 1824 bibliotekos revizijos metu buvo nustatyta buvo, kad bibliotekoje dar yra 505 tomai įvairių knygų: teologinių – 118, pamokslinių – 47, istorinių – 45, filosofinių – 15, įvairaus turinio – 280.[5] Dalis konfiskuotų knygų išsiųsta į Polocką, dalis – į Minską. Stačiatikių vienuolynas (rus. Пожайскiй-Успенскiй монастырь) veikė iki 1915 m. Vienuolyno teritorijoje palaidotas carinės Rusijos himno autorius Aleksejus Lvovas.
1917–1918 m. vienuolyne veikė kaizerinės vokiečių kariuomenės ligoninė. Vienuolynas buvo nusiaubtas ir apiplėštas: nuplėštas žalvario stogas, išdaužyti langai, išlaužytos durys, išgabenti dailės kūriniai.
Vienuolynas tarpukariu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1920 m. Pažaislyje įsikūrė iš Čikagos atvykusios seserys kazimierietės. 1928 m. iš Rusijos sugrąžintas Dievo Motinos paveikslas. Apie 1930 m. uždengtas naujas cinkuotos skardos stogas.
Tarybiniai metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pokario metais vienuolyne veikė Lietuvos centrinis archyvas, vėliau – senelių namai, nuo 1950 m. respublikinė psichoneurologinė ligoninė. Tuo metu ligoninėje buvo apie 600 lovų, veikė personalo saviveiklos būrelis ir dramos studija.[6] 1964 m. bandyta įkurti Kauno turistinę bazę. 1967–1992 m. vienuolyne veikė Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Pažaislio vienuolyno restauravimas pradėtas Šventuosiuose vartuose 1975 metais, sienų freskos tvarkytos ir vėliau. Šiems darbams vadovavo Kazimieras Stepšys, dirbo Eugenija Gelžinyte ir kiti, freskų – Bronius Uogintas, Ignas Stankus, Algimantas Pilypavičius, Kęstutis Andziulis ir kiti. Freska Šv. Benedikto pamaitinimas dykvietėje pradėta restauruoti 1981 metais, o baigta – 1982 metais gruodžio 16 dieną (Pažaislio refektoriumo freskos Šv. Benedikto maitinimas dykumoje restauravimo-konservavimo darbų priėmimo aktas). Darbo vadovas – K. Andziulis[7], dirbo I. Stankus, A. Kundrotas, N. Buraite, R. Čiurlionis[8]. 12 metų šiems darbams paskyrė dailininkas, restauratorius Ignas Stankus.[9][10]
Atkūrus nepriklausomybę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1992 m. pastatai grąžinti Šv. Kazimiero kongregacijos seserims.
Nuo 1996 m. kasmet rengiami Pažaislio muzikos festivaliai. 2000 m. liepos 15 d. sugrąžintas „Kamaldulių Dievo motinos“ paveikslas (dar vadintas „Gražiosios meilės motina su kūdikiu“, XVII a.), o rugsėjo 12 d. Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis paskelbtas kultūros paminklu.[11] 2004 m. išleista proginė 50 litų sidabrinė moneta (dail. Marius Zavadskis, Rytas Jonas Belevičius).[12] 2007 m. išleistas pašto ženklas (dail. Giedrė Luzinienė).[13]
Meno vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus dydžio freskų. Skirtingose patalpose: bažnyčios prieangyje, presbiterijoje, koplyčiose, vienuolių chore, zakristijoje, kapitulos salėse ieškota individualios kompozicijos, kiekvienoje iš jų pastebimas skirtingas sienų, skliautų ir freskų koloritas. Sudėtingos ir įvairialypės ikonografijos svarbiausia tema – Marijos išaukštinimas. Tikinčiųjų ypač vertinamas „Marijos su Kūdikiu” paveikslas (šiuo metu saugomas Kauno arkikatedroje bazilikoje). Nežinomo flamandų dailininko XVII a. I pusėje nutapytame ovalios formos paveiksle Marija vaizduojama sėdinti ir ant kelių laikanti kūdikį.
Vienuolyne yra 6 M. A. Palonio tapyti molbertiniai paveikslai, tarp jų – fundatoriaus K. Paco ir jo žmonos Klaros Izabelės portretai. Šiauriniame bokšte pakabinti du bažnyčios ir šv. Romualdo titulų varpai, 1676 m. nulieti garsaus XVII a. varpų liejiko Jono Delamarso.
Pažaislio vienuolyne laikomas seniausias bažnyčios bokšto laikrodis Lietuvoje.[14]
Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasakojama, kad XIX a. pradžioje vienuolyną nusiaubus Napoleono armijai vienuoliai kažkur paslėpę brangenybes, o sode užkasę varinį varpą.
Anot kito padavimo, prancūzai numetę du varpus, kurių vienas nuriedėjęs į Nemuną. Nuo to laiko kasmet liepos 2 d. vienuolynui švenčiant metų šventę Pažaislyje skambant varpams iš upės gelmių atsiliepiąs ir skenduolis varpas.
Dar kitas padavimas sako, kad iš bažnyčios rūsio į kitą Nemuno krantą ar net iki Kauno karmelitų bažnyčios eina tunelis, kurio anga paslėpta kažkur Nemuno šlaite.
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vienuolyne palaidotas senojo Rusijos himno autorius Aleksejus Lvovas (1798–1870).
- Pažaislyje palaidotas italų architektas Liudvikas Fredas. Vienuolyną statė 12 metų, vėliau tapo broliu kamalduliu.
- Pažaislyje palaidotas italų architektas Karlo Putini (m. 1682)
- Pažaislio bažnyčios rūsyje palaidoti fundatoriai Kristupas Žygimantas Pacas (1621–1684) ir jo žmona Klara Genovefa Izabelė grafaitė de Maiji (Mailly) Laskaris (m. 1685)
- Vienuolyną po brolio mirties statė Karlo Putini brolis Pietro Putini. Taip pat padėjo statyti architektai Joanes Merli, Peretti, Mikalojus Wohlscheidas. Po Kristupo Žygimanto Paco mirties darbus tęsė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sekretorius Mykolas Kazimieras Pacas. Jam talkino italai tapytojai Delbent, Mykolas Archangelas Palloni da Campi. Vienuolyno statybos darbus parėmė Vilniaus vyskupai Kazimieras Ancuta ir Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, pašventinęs bažnyčią 1712 m.
- 1828–1829 m. vienuolyne gyveno lietuvių poetas Antanas Strazdas.
- Pažaislio vienuolyne 1837 m. ir 1847 m. lankėsi Rusijos caras Nikolajus I.
- 1920–1934 m. gyveno vienuolė Marija Kazimiera Kaupaitė.
- Vienuolyno bažnyčios šventoriuje palaidotas mons. Vincentas Dargis. 1920–1940 m. bažnyčios rektorius, kazimieriečių Dvasios tėvas, kongregacijos rėmėjas.[15]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Pažaislis // piligrimai.lt
- ↑ Stefanija Čerškutė. Pažaislio vienuolynas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. - 336-337
- ↑ Rimantė Tamoliūnienė. Baroko pilnatis Pažaislio vienuolyno ansamblyje: „Jei esi geras, išeik geresnis“. // Nemunas, 2004 m. birželio 10 d., nr. (9-450) [1] Archyvuota kopija 2014-04-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Stasys Meškauskas. Pažaislis. – V.: Mintis, 1983.
- ↑ Vilhelmas Burkevičius. Pažaislio kamaldulių vienuolyno bibliotekos likimas (1833–1836)
- ↑ Psichiatrija. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, 31 p. ISBN 9955-511-21-4.
- ↑ https://galerija.kvb.lt/picture.php?/16398/category/2082
- ↑ http://www.litlogos.eu/L52/logos52_p_133_144_sinkunaite.pdf
- ↑ http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/restauratorius-i-stankus-mazas-didis-zmogus-838022
- ↑ https://www.kvb.lt/lt/is-naujienos/950-renginiai/6191-prisimenant-igna-stanku-pazaislio-vienuolyno-restauratoriaus-darbu-paroda
- ↑ „Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-11.
- ↑ http://www.lb.lt/lt/banknotai/progines_pazaislis.html Archyvuota kopija 2008-12-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.post.lt/lt/el-parduotuve/item/2007-05-12-serija-lietuvos-baznycios
- ↑ http://www.lithuania.travel/lt/objektai/pazaislio-vienuolyno-ansamblis/441 Archyvuota kopija 2014-12-10 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ R. Butautas-Kudirka. Monsinjoras Vincentas Dargis. 160 p. Vilnius. 2008.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kauno architektūra / Vytautas Levandauskas. – Vilnius: Mokslas, 1991. – 118–132 psl. – ISBN 5-420-00641-3
- Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje / Halina Kairiūkštytė-Jacinienė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. – 254 p.: iliustr. – ISBN 9986-571-73-1
- Pažaislis: menas ir istorija (sud. Mindaugas Paknys, Eugenijus Karpavičius, Kęstutis Stoškus). – Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2005. – 143 p.: iliustr. – ISBN 9955-9650-4-5
- Pažaislis: fotoalbumas (sud. Danguolė Kandrotienė, Vytautas Kandrotas). – Kaunas: Terra Publica, 2008. – 48 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-652-24-3
- Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose (sud. Laima Šinkūnaitė). – Kaunas: Kauno arkivyskupijos muziejus, 2009. – 35 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9608-4-3
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vienuolyno istorija Archyvuota kopija 2006-04-10 iš Wayback Machine projekto.
- Pažaislio muzikos festivalis Archyvuota kopija 2012-07-16 iš Wayback Machine projekto.
- Lietuvos kultūros paveldo tūkstantmečio virtuali paroda
- Pažaislio vienuolyno bažnyčia
- Pažaislio vienuolyno bažnyčios zakristija
