Pavelas Kukolnikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pavelas Kukolnikas
Gimė 1795 m. birželio 24 d.
Zamostė, Austrija
Mirė 1884 m. rugsėjo 3 d. (89 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Šv. Eufrosinijos kapinėse
Veikla rusų poetas, cenzorius
Vikiteka Pavelas Kukolnikas
Pavelo Kukolniko eilėraščiai
Kapas Vilniaus Šv. Jefrosinijos kapinėse

Pavelas Kukolnikas (rus. Павел Васильевич Кукольник, 1795 m. birželio 24 d. Zamostė, Austrija – 1884 m. rugsėjo 3 d. Vilnius) – lenkų – slovakų kilmės rusų poetas, cenzorius, Lietuvos istorikas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brolis Nestoras Kukolnikas. Nuo 1804 m. gyveno Sankt Peterburge, savarankiškai pasirengė egzaminams tarnautojo cenzui gauti. 18101824 m. įvairių ministerijų tarnautojas Sankt Peterburge. Nuo 1824 m. gyveno Vilniuje, Vilniaus universiteto Visuotinės istorijos ir statistikos katedros profesorius. 18301832 m. vadovavo VU bibliotekai. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą 18331842 m. dėstė visuotinę istoriją Dvasinėje katalikų akademijoje ir nuo 1844 m. Vilniaus kunigų seminarijoje, rusų kalbą – 1834–1842 m. Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje. Dėstymą derino su darbu cenzūroje – 18291841 m. ir 18511863 m. dirbo Vilniaus cenzūros komiteto cenzoriumi, 1863–1865 m. šio komiteto pirmininkas. Prisidėjo prie kituose Rusijos miestuose draustų lenkų ir lietuvių knygų bei žemėlapių išleidimo Vilniuje. Su Motiejumi Valančiumi derino pradėtos drausti spaudos lotyniškais rašmenimis leidybos klausimus.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendravo su rašytojais Vladislovu Sirokomle, Antoniu Edvardu Odyniecu, vertė jų eilėraščius į rusų kalbą. Parašė eiliuotus romaną ir apysaką, eilėraščių. Jo grožiniuose kūriniuose vyrauja religiniai, didaktiniai motyvai. Domėjosi Lietuvos istorija, remdamasis metraščiais ir kitais dokumentiniais šaltiniais išleido veikalus, kuriuose gynė lietuvių tautinio savitumo idėją, skatino istorinių šaknų ieškoti liaudyje, bet Lietuvos klestėjimo laikotarpius aiškino artimais santykiais su Rusija, supriešino Lietuvą su Lenkija.[2]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Treji gyvenimo metai, Три года жизни, romanas eilėmis, 1834 m.
  • 6 сентября 1858 года в Вильне. Вильно, Тип. Гликсберга, 1858.
  • Стихотворения Павла Кукольника. 1861 года. Вильно, Тип. А. К. Киркора, 1861.
  • Гуниад. Трагедия в пяти действиях в стихах. Вильна, Печатня А. Г. Сыркина, 1872 (рукопись 1837).
  • Святой апостол Иуда, брат Господень. Лейпциг, 1866 (рукопись подарена виленскому Музею древностей в ноябре 1857).
  • Мария. Вильно, 1835, Санкт-Петербург, 1870.
  • Морской разбойник. Трагедия в пяти действиях в стихах. Вильна, Печатня А. Г. Сыркина, 1872.
  • Воспоминания о Крыме. 1870 г. Вильна, Печатня А. Г. Сыркина, 1872.
  • Стихотворения Павла Кукольника. Т. II. Вильна: Печатня А. Г. Сыркина, 1872.
  • Istorinės pastabos apie Lietuvą, Исторические заметки о Литве. Вильна: тип. А. К. Киркора, 1864.
  • Lietuvos valdymo ir įstatymų leidybos istorija, История управления и законодательства Литвы, Памятная книжка Виленской губернии на 1853 год. Ч. 2. Исторически-статистические очерки Виленской губернии. Вильно: Тип. О. Завадского, 1853
  • Istoriniai atsiminimai apie Nemuną, Исторические воспоминания о р. Немане, Памятная книжка Виленской губернии на 1860 год. Ч. 2. Историко-статистический сборник Виленской губернии. Вильно: Тип. А. Киркора и К°, 1860. С. 1–25.
  • Anti-Ciprinus, atsiminimai apie Vilniaus universitetą, Анти-Ципринус. Воспоминание о Н. Н. Новосильцеве, Русский архив. 1873. № 2.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos rusų kultūra Archyvuota kopija 2008-11-02 iš Wayback Machine projekto.
  2. Dagnė BenaitėPavelas Kukolnikas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 206 psl.