Pauliečių ordinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pauliečių vienuolyno Čenstakavoje bokštas

Pauliečių ordinas, pauliečiai yra katalikų vienuolių ordinas oficialiai vadinamas Šventojo Pauliaus Atsiskyrėlio ordinu (lotynų kalba Ordo Sancti Pauli Primi Eremitæ).

Ordinas pavadintas atsiskyrėlio Šventojo Pauliaus iš Tėbų, kurį 491 m. kanonizavo popiežius Gelazijus I, vardu. Po Šventojo Pauliaus mirties ant Sinajaus kalno buvo įsteigtas vienuolynas, kuris rėmėsi jo gyvenimo pavyzdžiu ir tebeveikia iki šiol.

Pauliečių ordiną 1250 m. įsteigė Palaimintasis Eusebijus iš Estergomo. Pradžioje jį sudarė dvi bendruomenės, viena paties Eusebijaus sekėjų, o kita Pečo vyskupo Bartolomėjaus 1215 m. suburta jo diocezijos atsiskyrėlių Patache. 1246 m. Palaimintasis Eusebijus atsisakė visų užimamų bažnytinių postų, išdalino savo turtą vargšams ir pasitraukė į Piliso kalnus, netoli Zantės, kur gyveno su keliais kitais atsiskyrėliais. Po ketverių metų jį esą aplankiusi vizija, kad būtina suburti kitus netoliese esančius atsiskyrėlius į bendruomenę, kuriai jis pastatydino vienuolyną ir bažnyčią (jos griuvėsiai yra netoli dabartinės Pilisszentlélek gyvenvietės). Tais pačiais metais jis pasiūlė susijungti su Patacho bendruomene, kur buvo išrinktas vyresniuoju. Eusebijus gavo Pėčo vyskupo Vladislovo pritarimą, tačiau pagal Ketvirtojo Laterano susirinkimo nutarimus turėjo nuvykti į Romą gauti ir Šventojo Sosto leidimą.

1308 m. buvo gautas Šventojo Soto leidimas naudoti Šventojo Augustino regulą.