Patyčios

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Dažnas patyčių termino atitikmuo − „priekabiavimas“, tačiau jis neretai yra suvokiamas labai siaurai – kaip seksualinis priekabiavimas. Lietuvių kalboje nėra tikslaus termino, kuris atspindėtų visą elgesio įvairovę būdingą patyčioms. Galima rasti įvairių žodžių, skirtų šiam reiškiniui įvardinti: priekabiavimas, priekabės, užgauliojimas, ujimas, kabinėjimasis, pažeminimas, erzinimas.

Nors reiškinio ypatumai dažniausiai tyrinėjami išanalizuojant vaikų ir paauglių bendravimą, patyčios yra būdingos ne tik vaikams ir paaugliams – jos ir tarp suaugusiųjų.

Svarbiausios patyčių savybės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Patyčios apima tyčinius veiksmus;
  • Šis elgesys yra pasikartojantis;
  • Patyčių situacijoje yra psichologinė ar fizinė jėgos persvara.

Patyčių vietos[taisyti | redaguoti kodą]

Patyčios gali vykti pačiose įvairiausiose vietose: ir mokyklose, ir kiemuose, ir namuose, ir visur kitur, kur vaikai susitinka ir bendrauja. Kiekybiškai daugiau patyčių vyksta mokykloje.

Patyčių situacijoje labai svarbūs stebėtojai. Mokykla yra labai palanki terpė turėti tokią stebėtojų auditoriją. Mokyklose patyčios vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Tyčiojimasis vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kuomet yra mažiausiai suaugusių priežiūros. Pavyzdžiui, daug patyčių vyksta pertraukų metu.

Vaidmenys patyčiose[taisyti | redaguoti kodą]

Patyčių dalyviai gali būti skirtinguose vaidmenyse:

  • Auka – asmuo, kuris patiria kitų vaikų patyčias.
  • Skriaudėjas yra tam tikras lyderis, kuris dažniau pradeda, inicijuoja patyčias ir ieško palaikymo, stengiasi įtraukti kitus.
  • Aktyvus šalininkas – asmuo, kuris palaiko patyčias, kuris prisijungia prie skriaudėjo (antrina jam), tačiau yra nelinkęs pirmas pradėti tyčiotis.
  • Šalininkas – palaiko tyčiojimąsi, pritaria jam ir dalyvauja (tačiau ne taip aktyviai, kaip skriaudėjas ar šalininkas).
  • Pasyvus šalininkas – pritaria patyčioms, tačiau neįsitraukia.
  • Neutralus stebėtojas – tiktai stebi, kas vyksta. Stengiasi išlikti nuošalyje ir jeigu jo asmeniškai tai neliečia, stengiasi niekaip neįsivelti.
  • Galimas gynėjas – nepritariantis patyčioms asmuo, kuris norėtų padėti aukai, bet nieko nedaro, greičiausiai bijodamas pats tapti patyčių objektu.
  • Aukos gynėjas – asmuo, kuriam nepatinka patyčios ir kuris stengiasi padėti aukai apsiginti arba bando sustabdyti patį priekabiavimą. Tai irgi neretai yra lyderis, kuris gali išdrįsti pasipriešinti skriaudėjams.

Pirmasis mokinių vaidmenų schemą sudarė norvegų tyrinėtojas D. Olweus. Čia pateikiame Cris Goldy modifikuotą vaikų vaidmenų schemą:

Patyčių pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Yra daug įvairių tyrimų apie tai, kokios yra patyčių pasekmės. Yra paplitusi klaidinga nuostata, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, o nuo patyčių vaikas stiprėja[reikalingas šaltinis]. Tačiau patyčių poveikis yra neigiamas. Tai, kiek neigiamų pasekmių sukels tyčiojimasis, labai priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos į šį reiškinį, nuo jų palaikymo ir pagalbos. Patyčios yra kaip rizikos veiksnys įvairiausioms psichikos sveikatos ir elgesio problemoms atsirasti. Ir tik veikiant apsauginiams veiksniams sumažina patyčių pasekmes. Tai, kad suaugęs žmogus nejaučia rimtų vaikystėje patirtų patyčių pasekmių, visiškai nereiškia, kad patyčios neturi neigiamo poveikio. Tai veikiau reiškia to žmogaus psichologinį atsparumą, kuris atsvėrė patyčių keliamus neigiamus efektus.

Pasekmės aukai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, išgyvena nerimą. Tai leidžia atsirasti kitiems sutrikimams – depresijai, nerimo sutrikimams ir pan.
  • Nuolat susiduriantys su bendraamžių patyčiomis galvoja apie savižudybę. Tokios mintys rodo vaikams kylantį beviltiškumą, negalėjimą išspręsti patyčių situacijų ir didelį pagalbos poreikį.
  • Patyčių pasekmė gali būti ir fiziniai negalavimai: galvos, pilvo, skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai.
  • Dėl patyčių vengiama mokyklos, nelankomos pamokos. Taip pat gali prastėti vaiko dėmesingumas, jo pasiekimai.
  • Vaikas, nuolatos patirdamas patyčias ir negalėdamas jų sustabdyti, išmoksta, kad jis yra bejėgis pakeisti situaciją, nuleidžia rankas ir nebesiima jokių veiksmų, kad save apgintų (įgytas bejėgiškumas). Būtent dėl to padėti vaikui gali būti labai sunku.
  • Smurtinis reagavimas yra elgesys, kylantis iš beviltiškumo ir nežinojimo, kaip reaguoti. Tai parodo vaikų, kenčiančių nuo patyčių bejėgiškumą – vaikai nebemato kitų būdų sustabdyti patyčias.

Pasekmės skriaudėjams[taisyti | redaguoti kodą]

  • Patyčios ilgainiui gali peraugti į kitokį agresyvų elgesį vyresniame amžiuje.

Pasekmės mokyklos psichologiniam klimatui[taisyti | redaguoti kodą]

  • Mokykloje esant dažnoms patyčioms, mokiniai jaučiasi mažiau saugūs, mažiau patenkinti mokyklos gyvenimu. Be to patyčios veikia visus vaikus. Jei mokiniai mato, kad nereaguojama į tyčiojimąsi arba jam netgi pritariama, formuojasi nuostata, kad toks elgesys yra tinkamas. Ilgainiui tokia nuostata gali didinti patyčių mastą.

Tokioje situacijoje vertybių sistema iškreipiama: tolerancija, pagalba kitam, draugiškumas, pagarba tampa nevertinamu elgesiu. Tyčiojimasis tampa tokiu elgesiu, kuris leidžia vaikams tapti lyderiais, būti vertinamu ir gerbiamu.

Patyčių mokyklose mažinimo strategijos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Pasakykite suaugusiems, kad iš jūsų (jūsų draugo) tyčiojamasi.
  • Drąsiai išsakykite nuomonę, kad patyčios yra netoleruojamos.
  • Pripažinkite, kad tyčiotis gali ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.
  • Mokykloje surenkite susirinkimą, skirtą patyčių prevencijai.
  • Stenkitės užtikrinti, kad vaikų aplinkoje, kur klesti patyčios, būtų daugiau suaugusiųjų.
  • Pabrėžkite savo rūpestį vaikais, įtikinkite vaikus, kad juos gerbiate, jie jums rūpi, rūpi jų saugumas ir gera savijauta.
  • Pabrėžkite skriaudikams, kad patyčios sukelia rimtas pasekmes.
  • Užkirskite kelią agresyviam elgesiui nuosekliu ir neatidėliotinu būdu.
  • Gerinkite mokinių, mokytojų ir tėvų bendravimą.
  • Įrenkite mokyklos problemų dėžutę, kad bet kuris mokinys galėtų pranešti apie problemas, rūpesčius.
  • Išmokykite vaikus bendradarbiauti (kartu mokytis).
  • Mokykite skriaudikus kontroliuoti pyktį ir atjausti kitus.
  • Skatinkite pozityvų vaikų bendravimą.
  • Siūlykite įvairią užklasinę veiklą.
  • Mokykite vaikus pačius apsiginti žodžiu ar veiksmais, jei būtina.
  • Turėkite omenyje, kad patyčios kyla dėl daugelio veiksnių: medicininių, psichinių, psichologinių, vystymosi, šeimos problemų ir pan.
  • Jei mokykloje problemos išspręsti nesiseka, kreipkitės į skriaudikų tėvus.

Patyčių paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

2002 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos atlikto tarptautinio tyrimo duomenimis, mažiausiai 13 m. amžiaus vaikų, patiriančių patyčias yra Čekijoje, Švedijoje, Slovėnijoje; daugiausiai – Lietuvoje, Portugalijoje, Latvijoje. Mažiausiai besityčiojančių − Švedijoje, Čekijoje ir Maltoje; daugiausiai – Lietuvoje.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]