Pastalininkis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pastalininkis (lenk. podstoli) – vienas iš viduriniųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos dvaro ar žemietijų valdžios pareigūnų.

Įgaliojimai[taisyti | redaguoti kodą]

Stalininko pavaduotojo ir padėjėjo pareigybė atsirado Lenkijoje dar iki XIII a. Pareigų vyresnumą nustatė Žygimantas Augustas, o patvirtino 1611 m. Seimo priimta konstitucija (seimo įsakas):

  • Karūnos didysis pastalininkis
  • Lietuvos didysis pastalininkis
  • Karūnos pastalininkis
  • Lietuvos pastalininkis
  • Karūnos dvaro pastalininkis
  • Lietuvos dvaro pastalininkis
  • Žemietijos pastalininkis

Tarp žemietijų valdžios pareigūnų pagal hierarchiją pastalininkio pareigybė buvo aštunta karalystėje ir devinta Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.

Pastalininkio pareiga buvo prižiūrėti dvaro savininko, Didžiojo kugaikščio ar karaliaus stalo parengimą kasdienių pusryčių ar pietų metu, o nuo XV a. ir per pobūvius. Iškilmingoms progomis puotą prižiūrėdavo ir didysis pastalininkis, ir pastalininkis, ir žemietijos pastalininkis.

Vėliau šios pareigos tapo garbės pareigomis pradedantiems savo karjerą jauniems bajorams.

Kiti straipsniai[taisyti | redaguoti kodą]