Parmos hercogystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
it. Ducato di Parma e Piacenza'
Parmos ir Pjačencos hercogystė
Šventosios Romos imperijos hercogystė
Flag of the Duchy of Milan (1450).svg
1545 – 1859 Flag of Italy (1861-1946).svg
Flag herbas
vėliava herbas
Location of Parmos hercogystė
Sostinė Parma
Kalbos italų
Valdymo forma Monarchija
hercogas
 1545-1547 Pier Luigi Farnese (pirmas)
pretendentai į hercogystę
 nuo 1977 Burbonai
Istorija
 - Atskyrimas nuo Milano hercogystės 1545
 - Italijos suvienijimas 1859 m.

Parmos hercogystė, Parmos ir Pjačencos hercogystė – istorinė hercogystė Šiaurės Italijoje, kurios sostinė buvo Parma.

Parmos hercogystė buvo įkurta 1545 m. atskyrus pietinę Milano hercogystės dalį (piečiau Po upės). Ji buvo skirta popiežiaus Pauliaus III pavainikiui sūnui Pjerui Luidžiui Farnezei (Pier Luigi Farnese).

1556 m. antrasis hercogas Otavijas Farnezė (Ottavio Farnese) gavo valdyti ir Pjačencos miestą. Nuo tada pilnas hercogystės pavadinimas buvo Parmos ir Pjačencos hercogystė.

Parmos ir Pjačencos hercogystė (tamsiau rausva) 1796 m.

Farnezių giminė valdė iki 1731 m., kai ji išnyko. Tuo metu hercogiją paveldėjo jaunasis Ispanijos karaliaus sūnus Don Karlas (vėliau tapęs Ispanijos karaliumi Karoliu III), kurio motina buvo Elžbieta Farnezė. Jis valdė iki Lenkijos įpėdinystės karo pabaigos 1935 m. Tuomet Parmos hercogystė buvo perleista imperatoriui Karoliui VI mainais į Dviejų Sicilijų karalystę.

Habsburgai Parmos hercogystę valdė iki antrosios Aacheno taikos sudarymo 1748 m. Tuo metu hercogystę atgavo Burbonai – Don Karlo jaunesnysis brolis Don Filipas, kuris tapo Parmos hercogu Filipu I. Jis yra Parmos Burbonų giminės pradininkas.

1796 m. hercogiją okupavo Napoleono kariuomenė. Pagal 1801 m. Aranchuezo sutartį hercogas Ferdinandas perleido hercogystę Napoleonui. Buvusios hercogijos žemės iki 1802 m. buvo įjungtos į Cizalpinės respublikos sudėtį, 1802–1805 m. – Italijos respublikos dalis, 1805–1808 m. – Italijos karalystės dalis. 1808 m. Prancūzijos imperija jas aneksavo ir jos tapo Taro departamento dalimi.

1814 m. hercogystė buvo atstatyta atiduodant ją valdyti Napoleono žmonai Marijai Luizai (iš Habsburgų). Tuo metu hercogystė buvo pavadinta Parmos, Pjačencos ir Guastalos hercogystė, šis pavadinimas naudotas iki hercogystės visiško panaikinimo.

1847 m. hercogė Marija Luiza mirė, ir hercogystė atiteko Parmos Burbonams, kurie iki tol valdė mažą Lukos hercogystę. Burbonai valdė iki 1859 m., kai juos nuvertė revoliucija, kilusi po Sardinijos karalystės pergalės kare su Austrija.

Parmos, Pjačencos ir Guastalos hercogystė bei Lukos hercogystė susijungė didžiąją Toskanos hercogyste ir Modenos hercogyste, taip 1859 m. susikūrė Jungtinės Centrinės Italijos provincijos, kurias 1860 m. aneksavo Sardinijos karalystė.

Burbonai iki šiol skelbiasi turintys teises į Parmos hercogų titulą. Karlosas Hugas (Carlos-Hugo) nuo 1977 m. skelbiasi turintis teisę į hercogo titulą.


Commons-logo.svg Vikiteka: Parmos hercogystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka