Paprastasis skroblas

Paprastasis skroblas

Paprastasis skroblas (Carpinus betulus)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Poklasis:	Hamameliažiedžiai ( Hamamelididae)
Šeima:	Beržiniai ( Betulaceae)
Gentis:	Skroblas ( Carpinus)
Rūšis:	Paprastasis skroblas ( Carpinus betulus)

Binomas

Carpinus betulus
L., 1753

Sinonimai

Carpinus betulus var. carpinizza

(Kil.) Nyman

Carpinus betulus subsp. carpinizza

(Kil.) O.Schwarz

Carpinus betulus f. cucullata H.J.P.Winkl.
Carpinus betulus f. horizontalis

Simon-Louis

Carpinus betulus f. incisa Aiton
Carpinus betulus f. obtusifolia

Petz. & G.Kirchn.

Carpinus betulus var. pendula

Petz. & G.Kirchn.

Carpinus betulus var. provincialis

Gay ex Gren. & Godr.

Carpinus betulus f. purpurea Dippel
Carpinus betulus f. pyramidalis Dippel
Carpinus betulus var. quercifolia

(Desf.) Tzvelev

Carpinus betulus f. quercifolia Desf.
Carpinus betulus var. serrata Beck
Carpinus betulus subsp. serrata

(Beck) O.Schwarz

Carpinus betulus f. variegata Dippel
Carpinus carpinizza Kil.
Carpinus caucasica Grossh.
Carpinus compressus Gilib.
Carpinus intermedia Wierzb. ex Rchb.
Carpinus nervata Dulac
Carpinus quercifolia Desf. ex Steud.
Carpinus sepium Lam.
Carpinus ulmifolia St.-Lag.
Carpinus ulmifolia Salisb.
Carpinus ulmoides Gray
Carpinus vulgaris Mill.

Paprastojo skroblo arealas Europoje

Paprastasis skroblas (Carpinus betulus) – beržinių (Betulaceae) šeimos, skroblų (Carpinus) genties lapuotis medis.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitęs Vidurio Europoje, dalyje Vakarų Europos bei Pietų Europos. Šiaurės vakaruose šiaurinė natūralaus paplitimo riba eina per pietvakarių Angliją, Flandriją, šiaurėje per Daniją ir pietų Švediją, šiaurės rytuose – per vakarų Latviją ir vidurio Lietuvą, rytuose arealas siekia vakarų Baltarusiją ir vidurio Ukrainą šiek tiek į rytus už Dniepro upės, pietryčiuose auga šiaurinėje Mažojoje Azijoje, Kaukaze, pietuose – Balkanų ir Apeninų pusiasaliuose.

Vidurio Europos kalnuotose vietovėse auga iki 700–1000 m aukščio altitudėse, Alpių kalnuose netoli Viduržemio jūros iki 1300 m aukštyje, Kaukazo kalnuose iki 2000 m (Elbruso papėdėse iki 2300 m aukštyje).

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Skroblynas.

Tai vietinė, savaime auganti Lietuvos medžių rūšis. Per Lietuvos vidurį, maždaug per Elektrėnus, Kauną, Raseinius, Kelmę, Rietavą, Skuodą driekiasi šiaurinė paprastojo skroblo paplitimo riba. Paprastasis skroblas dažniausiai auga antrajame medžių arde su paprastąja egle, ąžuolu, paprastuoju uosiu, drebule. Tai tamsiamėgis augalas, geriausiai iš visų Lietuvos miškų medžių pakenčia paunksnę. Oro drėgmei labiau reiklus nei dideliam kiekiui šilumos. Mėgsta vidutinio derlingumo ir drėgnumo dirvą, bet neužmirkusius velėninius karbonatinius dirvožemius. Lietuvoje skroblynų apie 0,15 proc. ir jie paplitę mezotrofinėse ir eutrofinėse augavietėse – daugiausia sunkiuose priemolio ir molio dirvožemiuose (visų jų 66 proc.), mažiau paplitę dvinariuose lengvuose ant sunkaus podirvio dirvožemiuose (23 proc.) ir mažiausiai – smėlingame bei žvyringame dirvožemyje (11 proc.).

Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palyginti lėtai augantis, nedidelio ar vidutinio aukščio medis, įprastai užauga 15-25 m, rečiau iki 30-36 m aukščio. Augančių atvirose vietose jų kamienai trumpi – vos 2-3 m ilgio ir 0,5-1,0 m skersmens, suformuoja rutulišką lają ir pasiekia apie 15 metrų aukštį. Augantys tankmėje turi ilgesnį ar ilgą kamieną ir užauga maksimalaus aukščio.

Užregistruotas aukščiausias paprastasis skroblas auga Prancūzijoje, jo aukštis 35,20 m (pagal 2012 metų duomenis). Užregistruotas su didžiausiu 5,55 m (pagal 2011 metų duomenis) kamieno apimties paprastasis skroblas auga Vengrijoje.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įprastai gyvena iki 150 metų, nors užregistruotas augantis Slovakijoje paprastasis skroblas yra apie 262 metų amžiaus (pagal 2012 metų duomenis), su ± 10 metų paklaida.

Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laja tanki, šakos smulkios. Atviroje erdvėje užauga apie 15 metrų aukščio ir suformuoja neaukštai pakylančią rutulišką lają. Jaunų medžių laja kiaušiniška, vidutinio amžiaus ir senesnių rutuliška arba skėtiška, atviroje vietoje augančių laja rutuliška. Senų medžių kamienai vagoti ir kreivi. Atviroje vietose augančių skroblų kamienai trumpi, vos 2-3 m ilgio bei 0,5-1,0 m pločio. Žievė lygi, plona, šviesiai žalsvai pilka. Ūgliai apvalūs, ploni, ties tarpubambliais išlankstyti, pilkai rusvi, su balzganomis karpelėmis. Pumpurai pailgai mšiniški, smailūs, ūglio spalvos, prigludę prie ūglio. Lapai ovalūs arba pailgai kiaušiniški, vidutinio stambumo 4-12 cm ilgio ir 3-5 cm pločio, su smailėjančiu lapo galu, dvigubai pjūkliškais kraštais, apskritu pamatu, plonoki, su ryškiomis, įspaustinėmis gyslomis. Lapai žali, apatinė pusė su pagysliais truputį plaukuota. Lapkotis apie 1 cm ilgio. Rudenį lapai pagelsta, rečiau truputį parausta ir paruduoja. Vienanamis augalas, vėjo apdulkinamais žirginiais. Žiedai kuokeliniai žirginiai 3-5 cm ilgio ir 0,5 cm skersmens, rausvai žali, pasvirę. Pažiedė plačiai kiaušiniška, plaukuota, kuokeliai perskeltu koteliu, dulkinių viršūnėje yra kuokštas plaukelių. Piesteliniai žirginiai iki 10-15 cm ilgio, apdulkinami vėjo. Vaisius – tai mažas suplotas riešutėlis 5-9 mm ilgio, pilkai žalsvas ar gelsvas, tvirtu, šiek tiek išilgai briaunotu kevalu, su pažiedlapių liekanomis viršūnėje. Prisitvirtinęs prie triskiautės goželės (skristuko) pamato. Goželės nedantytais kraštais, vidurinė skiautė ilgiausia, 3-4 cm ilgio. 1 kg gali būti apie 2400 riešutėlių. Riešutėliai subręsta rugsėjo–spalio mėnesiais, o krenta ištisą žiemą.

Lapai skleidžiasi balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, o pražysta jiems skleidžiantis taip pat apie gegužės mėnesį.

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skroblas vidutiniškai ištvermingas šalčiui medis, kadangi per šaltas žiemas apšąla, o kai kurie medžiai visai nudžiūva. Miesto sąlygomis (užterštam orui) paprastasis skroblas vidutiniškai ištvermingas. Tarp visų Lietuvoje natūraliai augančių medžių rūšių, geriausiai pakenčia paunksmę, taip pat atsparus grybinėms ligoms ir kenkėjų pažeidimams. Karpant medį, jis tankėja ir smulkėja lapai. Dauginasi sėklomis ir atželia iš kelmų.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jo vertinga mediena šviesi, kieta ir sunki, dega lėtai bet kaitriai, todėl dažnai naudojama malkoms, nors drėgnoje aplinkoje jo mediena greitai pūva.

Paprastasis skroblas dažnai auginamas ir kaip dekoratyvinis augalas. Skroblo lapai greit supūva ir tokiu būdu dirvožemyje gausina humuso kiekį. Jo šaknys šlaitus apsaugo nuo erozijos ir vandens išgraužų. Labai gražios skroblų gyvatvorės, tad dėl atsparumo karpymui ir gražių lapų iš paprastojo skroblo auginamos karpomos gyvatvorės, aukštos žalios sienos, o nuo karpymo sutankėjusioje lajoje kuriasi paukščiai.

Tai ir puiki pavarovinė rūšis. Juos labai tiktų įveisiant ir formuojant mišrius, didesnio tvarumo, produktyvumo ir kokybės želdinius. Jaunus medelius nugraužia stirnos, taurieji elniai, jų sėklomis ir jaunais daigeliais maitinasi eilė graužikų.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinio, lotynų kalba pavadinimo autorius Karlas Linėjus (1707–1778). Lietuviški sinonimai:
skrobla, skroblė, skruoblas, skroblus, džiūsnas, jovaras.