Paparčio žiedas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Papartis (lot. Pteridium aquilinum)

Paparčio žiedas – vienas mistiškiausių Rasos šventės, baltų mitologinių simbolių, žmogaus brandos, žinojimo įsikūnijimas. Papartis iš tikrųjų nežydi. Apie tai lietuvių liaudies dainose sakoma: „akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“. Paparčio poros išsisėja, ir taip paparčiai toliau auga.

Reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Paparčio žiedas nėra vien šventinių pramogų ženklas ar vidinio, dvasinio pasaulio bei gyvenimo metafora. Žiedo paieška – su dvasinėmis vertybėmis, patirtimis susijęs pasaulio pažinimo kelias. Mistinio paparčio žiedo paieška grindžiama racionalumu. Rasti paparčio žiedą – įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. Paparčio žiedo radimas – gyvenimo išminties subrandinimas[1]. Sakmė simbolizuoja, kad gėris, išmintis, žinojimas atsiveria tik drąsiam, ryžtingam. Be to, tariamai pražystančio paparčio žiedo sakmė iškelia ištvermę, kaip vertingiausią asmenybės brandos bruožą[2]. Su paparčio žiedo šviesa yra tapatinamas žinojimas, pažinimas (sakoma: „šviesus žmogus“, „šviesuomenė“, „švietimas“).

Paparčio žiedo paieška[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių liaudis yra sukūrusi nemažai sakmių apie stebuklingąjį paparčio žiedą. Jis pražystąs tik vienoje pasaulio vietoje vidurnaktį per Jonines ir tik trumpam, akimirksniui. Ieškoti reikia eiti pavieniui, o ne būriu. Nuėjus į mišką, reikia neišsigąsti įvairių magiškų dalykų, baisybių, laukti, iki kol paparčio žiedas sužydės. Kas, nepabūgęs baisių trikdžių ir kliūčių, atskirtyje atlikęs paparčio žiedo paieškai būtinus veiksmus, jį randa – tas įgyja dieviškąją visažinystės galią, tampa labai laimingas; mato, kur yra paslėpti pasaulio turtai, supranta paukščių ir gyvulių kalbą[3]. Netyčia rastas paparčio žiedas (pavyzdžiui, užkritęs už apavo einant per mišką) – kaip ir su juo lengvai įgyta visažinystė – neilgai trukus prarandama.

Paparčio žiedo ieškojimui parenkama vieta, kurioje yra negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo. Šermukšnio lazda apsibrėžus ratą ir patiesus skepetaitę, uždegama žvakė ir garsiai meldžiamasi, nesižvalgant ir nesibijant visokių bauginančių baisybių, kurios per visą naktį šiurpiais garsais ir vaizdais mėgina išgąsdinti ir išguiti paparčio žiedo ieškotoją iš apsibrėžto rato… Ištvėrus visus išbandymus trokštamas žiedas nukrenta ant skepetaitės kaip aukso grūdelis… Spindintis paparčio žiedas nukrenta nelyg iš dangaus ant žemės nupuolęs šviesulys. Kartais jis tiesiog prilyginamas žibančiai žvaigždei ar švytinčiam mėnesiui. Rasos šventėje trokštama šviesiausios dangaus dovanos – paparčio žiedo šviesos. Rasų dovanos nusileidžia kaip dangaus raktai atveriantys kelią į šviesą, į visavertį žinojimą. – (Jonas Vaiškūnas[4]).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Etnologė: rasti paparčio žiedą – įžvelgti pačias giliausias būties prasmes
  2. Virginija Masiulionytė und Diana Šileikaitė: Ausdrucksmöglichkeiten der Schlauheit in der deutschen und litauischen Phraseologie. In: Kalbotyra, Nr. 59 (3), 2008, S. 207. Online: Kalbotyra
  3. Lygo, Rasos, Joninės – vasaros saulėgrįža
  4. J.Vaiškūnas. Kai pražysta paparčio žiedas