Panabasas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Musulmonų panabasas (ilgis 122 cm)
Lumadų panabasas (ilgis – 62 cm

Panabasas (angl. panabas) – pietų Filipinų salų šaltasis ginklas, su dao tipo geležte ir kotu, kurio ilgis maždaug lygus geležtės ilgiui ar ilgesnis už ją. Panabasai būna nuo 60 iki 130 cm ilgio. Kaunantis laikomi viena ar dviem rankomis.[1] Anksčiau panabasai buvo naudojami tiek kaip kautynių ginklai, tiek kaip budelio įrankis bei kaip galios ženklas. Retkarčiais naudodavo ir kaip žemės ūkio ar mėsininko įrankį.[2]

Panabasus kartais laiko kalavijų rūšimi.
Ginklo pavadinimas panabas atsirado iš žodžio pang-tabas, kur pang 'naudoti kam (priešdėlis) + tabas 'nukirsti'.

Sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Panabasai yra lengviausiai atpažįstami geležtiniai Filipinų ginklai. Filipinų kalavijai trumpesni už panabasus, išskyrus kai kuriuos kampilanus, kurie gali būti ir ilgesni.

Geležtė[taisyti | redaguoti kodą]

Panabasų geležtės būna vienašmenės, siauresnės ties kotu, einant link smaigalio platėja (tuo primena kiniškus dao). Geležtė dažnai pagaminta iš sluoksniuoto metalo.[2]

Panabas naudojamas kaip kertamasis, o ne duriamasis ginklas, todėl geležtės smaigalys nėra esminis. Kai kurie panabasai neturi aštraus smaigalio, o kai kurie – labai smailų, kaip kad Filipinų kalavijo dahong palajaus. Retkarčiais pasitaiko panabasų, kurių geležtė yra išlenkta kaip lėkšta S raidė, jų geležtės nugarėlė vietomis gali turėti ašmenis, o smaigalys būna dviašmenis.[2]

Geležtės ties kotų yra storesnė, paprastai apie 2 cm storio. Tai apsaugo geležtę nuo lūžimo smūgiuojant panabasu.[2]

Kotas[taisyti | redaguoti kodą]

Panabasų kotus paprastai gamina iš lapuočių medienos, pvz., indinio koralmedžio (Pterocarpus indicus) ir dažnai apipindavo rotangų pluoštu. Kai kurių panabasų kotai būdavo apvejami ne rotangais, o metalo juostomis. Kotai būna maždaug tokio pat ilgio kaip geležtės ar ilgesni už jas.[1][2]

Makštis[taisyti | redaguoti kodą]

Panabasų makštis darydavo iš medienos. Dabar jos itin retos. Manoma, kad prasidedant kirstynėms jas nusviesdavo į šoną ir jos pasimesdavo. Panabasų makštys sudarytos iš dviejų medinių pusių, kurios atsivožia, kad būtų galima išimti panabasą. T.y., panabaso neina iš makšties paprasčiausiai ištraukti. Yra duomenų, kad šiuos ginklus neretai į kautynes nešdavosi suvyniotus audeklu ir permestus už nugaros.[2]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]