Pančala

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pančala – didelė vedinio laikotarpio valstybė
Šešiolika mahadžanapadų. Pančala – viena iš jų.

Pančala (skr. पाञ्चाल = Pāñcāla) buvo viena iš šešiolikos regionų – valstybių (mahadžanapadų) senovės Indijoje, o taip pat viena seniausių indoarijų valstybių Indijos istorijoje. Ji buvo Indijos šiaurėje, į rytus nuo Kuru, prie Gango ir Džamunos upių (dabartinė Utar Pradešo valstija). Valstybė buvo sudaryta iš dviejų dalių: Šiaurinės Pančalos sostinė buvo Čhatravati, o Pietinės – Kampilija.

Istorija ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pančala – vienas seniausių indoarijų politinių židinių, atsiradęs apie XII a. pr. m. e. Čia paplito geležies naudojimas ir buvo surinktos dauguma vedų. Ši valstybė dažnai minima Mahabharatoje, iš čia buvo kilusi princesė Draupadė.

Nuo VII a. pr. m. e. valstybė silpo ir mažėjo. Pamažu buvo pereita prie respublikinės santvarkos, ir nominalūs valdovai tituluoti rajashabdopajivin.

Mahadžanapados Brahmi-orn.PNG
Kaši | Košala | Anga | Magadha | Vadži | Malla | Čedi | Vatsa | Kuru | Pančala | Matsija | Šurasena | Assaka | Avanti | Gandhara | Kambodža