Palėvenės šv. Domininko bažnyčia

Kitos reikšmės – Šv. Domininko bažnyčia.

55°48′12″š. pl. 24°52′54″r. ilg. / 55.8032°š. pl. 24.8816°r. ilg. / 55.8032; 24.8816

Palėvenės šv. Domininko bažnyčia

Vyskupija	Panevėžio
Dekanatas	Kupiškio
Savivaldybė	Kupiškio rajonas
Gyvenvietė	Palėvenė
Pastatyta (įrengta)	1676 m.
Stilius	barokas ir neoklasicizmas

Palėvenės šv. Domininko bažnyčia (arba šv. Domininko, šv. Pranciškaus ir šv. Lauryno titulo bažnyčia) – bažnyčia Palėvenėje (Kupiškio rajonas), 9,5 km į šiaurės rytus nuo Subačiaus geležinkelio stoties, Lėvens dešiniajame krante. Barokinė, turi neoklasicizmo bruožų. Šiaurės pusėje bažnyčia šliejasi prie vienuolyno, turinčio uždarą kiemą, pastatų.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia barokinė, turi neoklasicizmo bruožų, kryžminio plano, su trisiene apside, vienabokštė, turi 9 altorius. Vidus 3 navų, su cilindriniais skliautais. Yra 2 koplyčios. Šventoriaus tvora mūrinė.

Nuo XVIII a. vidurio bažnyčią puošia 8 vėlyvojo baroko ir rokoko formų altoriai sujungti su klausykla-sakykla, unikalios ložės, išpuoštos kartušais su rėmėjų herbais. Altoriai įvardyti pagal dominikonų ordinui svarbius šventuosius bei religinius siužetus: šv. Dominyko, Šv. Tomo Akviniečio, šv. Jackaus, šv. Kotrynos, šv. Vincento Ferariečio, Rožinio Švč. M. Marijos, Nukryžiuotojo. „Kristaus Kančios koplyčios“ „Nukryžiuotojo altoriuje“ yra pagarsėjęs stebuklais kryžius su Nukryžiuotoju. Pasak dailės istorikės Regimantos Stankevičienės, tai vienas įspūdingiausių Išganytojo kančią vaizduojančių XVII a. kūrinių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palėvenės savininkas Mykolas Laurynas Počobutas 1671 m. padėjo bažnyčios pamatus. 1673 m. su žmona Marijona Siesickaite surašė fundacinį raštą dominikonams, kurį 1676 m. lapkričio 13 d. patvirtino Vilniaus vyskupas Steponas Mikalojus Pacas ir ATR Seimas. 1676 metai yra laikomi dominikonų Palėvenėje įsikūrimo data. Jo reikalams dovanojo Palėvenės ir Lamokų palivarką.

1688 m. vasario 28 d. fundatorius M. L. Počobutas mirė, bet bažnyčia dar nebuvo baigta statyti. Tolesnėms statyboms (iki 1690 m. mirties) pinigų skyrė antroji žmona Kotryna Tiškevičiūtė. Po jos mirties ir prasidėjusio Šiaurės karo, krašto suirutės ir maro, kuriam laikui bažnyčios statyba sustojo. Po karo ir suirutės XVIII a. pirmoje pusėje atsinaujino bažnyčios ir vienuolyno statybos.

1725 m. vienuolynui vadovaujant priorui Juozui Skavronskiui, buvo pabaigtas statyti virš pagrindinio fasado iškilęs bažnyčios bokštas. o nuo 1723 m. Jonas Bucholcas bažnyčios kairiajame šone pradėjo mūryti Jėzaus Kristaus koplyčią. 1751 m. Jono Zaso lėšomis koplyčioje įrengtas altorius. Iki XVIII a. vidurio Ukmergės pilies raštininkas Mykolas Lučka išmūrijo koplyčią, kuri geradario garbei buvo pavadinta šv. Mykolo vardu ir joje buvo įrengti du altoriai – šv. arkangelo Mykolo ir šv. Antano. Iki XVIII a. vid. rekonstrukcijų bažnyčioje buvo 8 altoriai. Po bažnyčios grindimis įrengti 4 laidojimo rūsiai, vėliau šaltiniuose minimi trys.

Nuo XVIII a. antrosios pusės prasidėjo antrasis bažnyčios puošybos etapas. 1776 m. pradėta statyti vienanavė mūrinė bažnyčia. Iš pradžių nedidelė, stačiakampė, vienanavė, su trisiene apside. Vėliau abipus navos buvo primūrytos trys koplyčios. Dešinėje bažnyčios pusėje, antrojoje šoninėje koplyčioje, 1757–1766 m. buvo pastatytas Rožinio Švč. Mergelės Marijos altorius.

1757 m. pastatytas naujas didysis altorius. Už didžiojo altoriaus pristatytas vienuolių choras 1763 m. birželio mėnesį pabaigti šv. Hiacinto ir ir šv. Kotrynos altoriai ir sakykla. Visi bažnyčios interjero dekoro elementai, kaip įprasta vėlyvojo baroko dailei, tarpusavyje susieti plastiniais ir prasminiais ryšiais. Didžiojo altoriaus šonuose įkomponuoti altoriai, skirti dviejų svarbių dominikonams šventųjų garbei: dešinėje ordino įkūrėjui Šv. Dominykui, o kairėje – Šv. Tomui Akviniečiui. 1767 m. pagaminti suolai, laiptai prie altorių ir klausyklos. 1782 m. padarytas suolas vienuolių chorui. Už mokestį buvo laidojama bažnyčios rūsiuose ir šventoriuje.

XIX a. pirmoje pusėje Palėvenės dominikonai nuolat tvarkė ir gražino sau priklausančius pastatus. 1818 m. vienuolynui dar priklausė Karališkių palivarkas, Daunorių kaimas, Barzdžių palivarkas su kaimu (iš viso daugiau kaip 45 valakai žemės). Tarp 1818 ir 1824 m. bažnyčios šventorius buvo aptvertas mūrine tvora. 1841 m. bažnyčia uždengta naujomis malksnomis. 1844 m. išorėje, 1850 m. viduje nubaltinta. Vizitacijos akte atsiranda aiški žinia apie bažnyčiai apšviesti naudojamus du stiklinius sietynus. 1849 m. maldos namams buvo suteiktas parapinės šventovės statusas. 1851 m. į bažnyčią pataikė žaibas, kuris sukėlė gaisrą ir stipriai apgadino bokštą, kuris atstatytas tik 1883 m. Po šio gaisro tikėtina, jog bažnyčios presbiterijos kairiojoje sienoje buvo nutapyta freska. kurioje pavaizduotas Šv. Florijonas, liejantis vandenį ant bažnyčios.

1865 m. caro valdžiai apkaltinus, kad vienuoliai globojo sukilėlius, įsakė vienuolyną uždaryti. Čia buvusių 20 vienuolių iškelti į Raseinių ir Nesvyžiaus vienuolynus. vienuolis Hiacintas Milostnickis atiduotas karo lauko teismui. Vienuolius pakeitė kunigai pasauliečiai.

1870 m. grąžinta 35,9 dešimtinės žemės ir vienuolyno rūmai. 1871–1906 m. klebonavęs Leonas Klenauskas suremontavo bažnyčią, sutvarkė ūkinius pastatus, apmūrijo šventorių, įrengė Kryžiaus kelio stotis, įveisė vaismedžių sodą.1883 m. įsigyti nauji varpai ir visas vienuolyno stogas uždengtas malksnomis. 1894 m. visoje bažnyčioje įstatytos naujos durys.

Nuo XX a. pr. iki Antrojo pasaulinio karo ansamblis aktyviai tvarkomas. 1900 m. šventoriaus tvoroje pastatyta 14 naujų mūrinių Kryžiaus kelio stočių koplytėlių (išliko iki šių dienų). 1903–1935 m. bažnyčioje klebonavo Jonas Šileika ir Juozapas Laurenčikas. Jų metu atnaujinti visi altoriniai paveikslai, įsigytos trys istoristinio stiliaus medinės klausyklos, 1913 m. įkomponuoti nauji 12 registrų vargonai, perdažė bažnyčią, parūpino naujų liturginių rūbų. Per Pirmąjį pasaulinį karą, buvę varpai, vokiečių išvežti ir išlydyti, todėl 1929 m. užsakyti nauji varpai. Nulieti Vokietijoje „Bochum Verein“ liejykloje ir pavadinti Jono ir Dominyko vardais. Jono varpo tonas yra „fis“ ir su šerdimi sveria 912 kg., Dominyko tonas „a“, svoris 480 kg.

1948 m. vykdant bažnyčių nacionalizaciją surašytas Palėvenės bažnyčios daiktų sąrašas, kuriame užregistruoti 8 altoriai, sakykla, mūrinė ložė, vargonai ir 75 įvairūs daiktai (paveikslai, skulptūros, indai ir pan.) Okupacijos laikotarpiu buvo stengtasi puoselėti bažnyčią. 1955 m. kilo gaisras, sudegė bažnyčios stogas. Atstatė klebonas Pranciškus Masilionis (1902–1980).1948-1961 m. laikotarpiu padaryti nauji suolai ir klauptai, įsigyti Didžiosios savaitės kryžius, Marijos paveikslas ir kt.. Po karo Palėvenė garsėjo šv. Domininko ir šv. Jono atlaidais.

1988 m. minint Švč. Mergelės Marijos metus, kunigo Stasio Zubavičiaus (1953 - 2011) iniciatyva bažnyčios šventoriuje pastatytas koplytstulpis. 1993 m. atidengta paminklinė lenta minint kraštiečio, žymaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 250-asias gimimo metines, kuris Palėvenės bažnyčioje buvo pakrikštytas. 1992 m. Palėvenės dominikonų vienuolyno statinių ansamblis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 1488). [1] Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.

1997 m. surinkus istorinę medžiagą, Paminklų restauravimo projektavimo instituto architektė Audronė Lainauskaitė parengė restauracijos projektą. 1999 m. nudažyti bažnyčios fasadai, stogas, įrengta cokolio hidroizoliacija su drenažu, įrengta sienų mūro džiovinimo ir oro vėdinimo sistema.

2005–2009 m. restauruotas didysis bažnyčios altorius., atkurti autentiški paauksuoti paviršiai. 2010–2012 m. restauruoti Didžiojo altoriaus šonuose esantys šv. Dominyko ir šv. Tomo Akviniečio altoriai. 2017 m. pradėti skulptūrinio dekoro, sakyklos, lubų, sienų ir sienos paveikslo „Šv. Florijonas“, fundatorių ložės tyrimai, konservavimo ir restauravimo darbai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]