Palpigradai
| Palpigradi | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Eukoenenia spelaea | ||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||
|
Palpigradai (Palpigradi) – nedidelis bestuburių gyvūnų būrys, priklausantis voragyvių klasei. Tai dar nepakankamai ištirtas būrys ir apie jį nėra labai daug žinoma.[1]
Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palpigradai yra „seserinė“ telifonams gyvūnų grupė[2]. Tai labai maži padarai, jų ilgis svyruoja vos nuo 0,5 iki 3 mm,[3] vidutiniškai siekia 1 – 1,5 mm.[2] Kūnas pailgas, blyškios spalvos ir labai segmentuotas, užsibaigiantis nariuota vytelės pavidalo uodega (flagellum), kuri gali sudaryti iki pusės gyvūno ilgio.[4] Karapaksas tarp trečios ir ketvirtos kojų poros pasidalinęs į dvi dalis. Likusi kūno dalis segmentuota.
Cheliceros palyginus ilgos, trinarės, su žnyplėmis. Skirtingai nuo telifonų, palpigradų pedipalpai nėra tokie išsiskiriantys ir yra naudojami judėjimui.[4] Priekinė galūnių pora, kaip ir telifonų, žiužiakojų, solpūgų ir šizomidų, virtusi į jutimo organus. Likusios trys kojų poros skirtos judėjimui. Kūnas tankiai padengtas jutiminiais plaukeliais. Vidinė sandara išsaugojo nemažai primityvių detalių. Gyvūnai turi žarnyną, šalinimo liaukas, raumeninių audinių. Dauguma palpigradų neturi atskirų kvėpavimo organų, jie kvėpuoja pro savo kūno dangą ir tai susiję su jų gyvenamąja aplinka (drėgnas dirvožemis). Tačiau kai kurios rūšys turi plaučių maišelius, panašius į vorų plaučius.[5] Akių neturi.
Elgesys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kol kas yra labai mažai žinoma apie šių gyvūnų elgesį.[4] Manoma, kad kaip ir kiti voragyviai, jie yra plėšrūnai, mintantys labai smulkiais vabzdžiais.[4] Tačiau jų chelicerų forma buvo aprašyta, kaip labiau primenanti šukas nei žnyples, buvo pastebėta, kad viena rūšis minta melsvabakterėmis.[6]
Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaip ir elgesys, taip ir dauginimasis yra mažai ištirtas. Žinoma, kad patelė deda iki kelių didelių kiaušinių.[4]
Geografinis paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palpigradai daugiausia paplitę šiltuose ir drėgnuose tropiniuose ir subtropiniuose regionuose, randami Pietų Europoje, Afrikoje, Pietryčių Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikose, Australijoje.[2]
Gyvena drėgname dirvožemyje ir po jame esančiais akmenimis, kai kurios rūšys randamos olose, paplūdimio smėlyje.[2][7] Nepaisant to, kad jie mėgsta drėgmę, tiesioginiai vandens lašai jiems pavojingi, nes nuo jų kūno danga lengvai permirksta. Į paviršių gali iškilti tik esant padidėjusiai dirvožemio drėgmei, vėliau vėl įsikasa gilyn. Nors ir yra akli, jie jautriai reaguoja į šviesą ir slepiasi tamsiose vietose.
Į Lietuvą palpigradai gali patekti kartu su egzotiškais augalais, todėl jie gali būti randami botanikos soduose ar dirvožemyje, kur auginami jų gyvenamųjų vietų augalai. Vietinių rūšių nėra, nes čia jiems netinkamas klimatas.[8]
Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki 2003 buvo aprašytos apie 79 palpigradų rūšys, priklausančios dviem šeimoms: Prokoeneniidae ir Eukoeneniidae, kurios suskirstytos į septynias gentis.[9]
Taip pat aprašytos dvi fosilinės rūšys. Viena greičiausiai gyvenusi Plioceno epochoje, buvo aprašyta iš Arizonoje rasto akmens.[10] Nėra tiksliai žinoma, kokiai šeimai ji priklausė. Antroji rūšis (Electrokoenenia yaksha), priklausanti Eukoeneniidae šeimai, rasta Burmos gintare šiauriniame Mianmare, gyvenusi Kreidos periode.[11]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Giribet, Gonzalo; McIntyre, Erin; Christian, Erhard; Espinasa, Luis; Ferreira, Rodrigo L.; Francke, Óscar F.; Harwey, Mark S.; Isaia, Marco; Kováč, Ľubomír; McCutchen, Lynn; Souza, Maysa F. V. R.; Zagmajster, Maja (2014-09-12). „The first phylogenetic analysis of Palpigradi (Arachnida) – the most enigmatic arthropod order“. Invertebrate Systematics. 28 (4): 350-360. doi:10.1071/IS13057.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Peter Ax (2000). „Palpigradi – Holotracheata“. Multicellular animals. The phylogenetic system of the Metazoa. Volume II. Springer. pp. 120–121. ISBN 978-3-540-67406-1.
- ↑ Schembri, Patrick J.; Baldacchino, Alfred E. (2011). Ilma, Blat u Hajja: Is-Sisien tal-Ambjent Naturali Malti (maltiečių). p. 66. ISBN 978-99909-44-48-8.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 James B. Nardi (2007). Life in the soil: a guide for naturalists and gardeners. Chicago Lectures in Mathematics Series. University of Chicago Press. ISBN 978-0-226-56852-2.
- ↑ Barnes, Robert D. (1982). Invertebrate Zoology. Philadelphia, PA: Saunders College. p. 614. ISBN 0-03-056747-5.
- ↑ Smrž, Jaroslav; Kováč, Ľubomír; Mikeš, Jaromír & Lukešová, Alena (2013). „Microwhip Scorpions (Palpigradi) Feed on Heterotrophic Cyanobacteria in Slovak Caves – A Curiosity among Arachnida“. PLoS ONE. 8 (10): e75989. doi:10.1371/journal.pone.0075989. PMC 3797709. PMID 24146804.
{{cite journal}}: CS1 priežiūra: unflagged free DOI (link) - ↑ Olav Geire (2009). „Palpigradi (Arachnidae)“. Meiobenthology: the microscopic motile fauna of aquatic sediments. Springer. pp. 205–206. ISBN 978-3-540-68657-6.
- ↑ Eduardas Budrys. Nariuotakojų lyginamosios anatomijos pagrindai - Paskaitų santrauka. ISBN 9955-592-80-X.
- ↑ Mark S. Harvey (2003). „Order Palpigradi Thorell“. Catalogue of the smaller arachnid orders of the world: Amblypygi, Uropygi, Schizomida, Palpigradi, Ricinulei and Solifugae. CSIRO Publishing. pp. 151–174. ISBN 978-0-643-06805-6.
- ↑ J. Mark Rowland & W. David Sissom (1980). „Report on a fossil palpigrade from the Tertiary of Arizona, and a review of the morphology and systematics of the order (Arachnida: Palpigradida)“. Journal of Arachnology. 8: 69–86. JSTOR 3705206.
- ↑ Michael S. Engel; Laura C. V. Breitkreuz; Chenyang Cai; Mabel Alvarado; Dany Azar; Diying Huang (2016). „The first Mesozoic microwhip scorpion (Palpigradi): a new genus and species in mid-Cretaceous amber from Myanmar“. The Science of Nature. 103 (3–4): 19. doi:10.1007/s00114-016-1345-4. PMID 26879963.