Paliūnai (Punskas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Paliūnai
lenk. Poluńce

Paliūnai
54°15′00″N 23°19′00″E / 54.25°N 23.316667°E / 54.25; 23.316667 (Paliūnai (Punskas))Koordinatės: 54°15′00″N 23°19′00″E / 54.25°N 23.316667°E / 54.25; 23.316667 (Paliūnai (Punskas))
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Seinų apskritis
Valsčius: Punsko valsčius
Meras: Jonas Baliūnas (2008 m.), lenk. Jan Balunas
Gyventojų (): 164
Pašto kodas: PL 16-515

Paliūnai[1] (lenk. Poluńce) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Punsko valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 9 km į rytus nuo Punsko, apie 16 km į šiaurę nuo Seinų ir 127 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Daugiau nei 50 % kaimiečių yra lietuviai.[2] Valsčiaus kelias Paliūnai – Trakiškės ir Paliūnai – Taurusiškė. Didelės Pirmojo pasaulinio karo laikų kapinės (262 vokiečių ir 323 rusų karių kapai).[3] Paliūnų kaimo teritorijoje tyvuliuoja valstybinės sienos perkirstas Gilviečio ežeras, o Lapūkas jau yra Lietuvos Respublikos pusėje. Vaikštant krantais matyti Lietuvos laukai – buvęs Bielėnų ir kiti kaimai. Saugomas 7,1 m³akmuo ir 20,5 m aukščio bei 5,1 m kamieno apimties juodoji tuopa.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kaimas įsikuria XVII a. pirmoje pusėje. Po 1640 metų Jonušas Radvila pavedė bajorui Petru Kochlievskiui valdyti naujai įsteigtą folvarką, susidedantį iš Paliūnų ir Pristavonių. Bajorui mirus, folvarką valdė jo sūnus Kristijonas-Ambroziejus Kochlevskis. Pavedimą patvirtino karalius Vladislovas Vaza ir taip atsirado nauja valda, retkarčiais iškilmingai pavadinama Paliūnų seniūnija. Apie vėlesnius valdytojus žinių nėra. Vėlesni duomenys prasideda 1718 m., kai Mozyriaus stalininkas Stanislovas Lipnickis, valdės Paliūnus už nuopelnus Lietuvos kariuomenei, perdavė folvarką savo sūnui Antonui. Vėliau Paliūnai priklausė Kauno miesto apsaugininkui Dominykui Michnevičiui, kuris perdavė valdymą savo sūnui Mykolui. Michnevičiai valdė Paliūnus ir vėliau: nuo 1765 m. ATR pėstininkų leitenantas Jonas-Juozas Michnevičius, nuo 1789 m. majoras Jonas Michnevičius, nuo 1789 m. Juozas Michnevičius, nuo 1791 m. Tomas Michnevičius. Po ATR Trečiojo padalijimo Paliūnai atsidūrė Prusijos valdžioje ir buvo įjungti į Mockavos ekonomiją. Kaime apsigyveno vokiečiai, apie ką byloja išlikę užrašai ant paminklų evangelikų kapinėse. 18081814 m. Palūnus valdė Antanas Zdanovičius, o 18221828 m. – Petras Petlinskis. 1845 metais Mockavos ekonomijos pagrindu buvo suformuotas Kadariškių valstybinis ūkis, į kurį pateko ir Paliūnai. Po 1863 m. sukilimo jo dalyviai buvo nubausti, iš sukilėlių – bajorų atimti dvarai. Taip 1867 m. naujuoju Paliūnų valdytojų tapo Varšuvos tvirtovės komendantas Rusijos kariuomenės majoras Zaicevas. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo išparceliuotas lenkų legionieriams. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą kaime buvo 295 gyventojai, iš kurių 13 lenkų, 84 vokiečiai ir 198 lietuviai.[4] 1915-1920 ir 19301933 m. veikė lietuviška pradinė mokykla. Antrojo pasaulinio karo metais 80 % gyventojų buvo išvaryti į Lietuvą, dalis po karo grįžo. Pokaryje įsikuria valstiečių ūkis (kolūkio analogas). 1950 m. kaimo gyventojai pirmieji valsčiuje vėl ėmė ruošti vaidinimus.[5] 1957 m. lapkričio 24 d. įsikūrė Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos padalinys. 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.vlkk.lt/i/u/file/Nutarimai/atvirkstinis_lenkijos.pdf
  2. Paliūnai (Punskas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 778 psl.
  3. 2
  4. 1921 m. gyventojų surašymo duomenys
  5. Birutė Baguckaitė. Teatras vakar ir šiandien

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Tarybų Lietuvos enciklopedija, 3 tomas, Vyriausioji Enciklopedijų Redakcija, Vilnius, 1988, 283 psl.
  • Grzegorz Rakowski. Polska egzotyczna. Rewasz, Pruszków, 1999.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]