Padegamasis butelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
SSRS-Suomijos karo laikų padegamasis butelis
Uždegtas padegamasis butelis metimo metu
Suomių kareivis su Molotovo kokteiliu 1939–1940 m. Žiemos karo metu
Vokiečių kareivis su Molotovo kokteiliu Rytų fronte
Padegamojo butelio panaudojimas Tailando krizės (2008—2010 m.) metu.

Padegamasis butelis, Molotovo kokteilis – butelis su skystu padegamuoju mišiniu, naudojamas kaip padegamasis ginklas.

Padegamieji buteliai yra lengvai pagaminamas ginklas, todėl yra populiarus partizanų, miesto mūšių ir riaušių ginklas. Ginklo paskirtis padegti taikinį.

Padegamųjų butelių gamyba ir pardavinėjimas daugelyje pasaulio šalių uždrausti.

Pavadinimo „Molotovo kokteilis“ kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas „Molotovo kokteilis“ buvo sugalvotas suomių Žiemos karo metu.[1] Tai, pašiepiantis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų narkomą Viačeslavą Molotovą, vieną iš Rytų Europos padalinimo pagal Ribentropo-Molotovo paktą autorių ir vykdytojų, pavadinimas. Šis paktas ir jo sąlygota Sovietų Sąjungos politika buvo plačiai pašiepiama Suomijoje, įskaitant ir deklaracijas, skelbtas per sovietų radiją, esą Suomijos bombardavimas yra oro pajėgų vykdoma humanitarinė maisto pristatymo badaujantiems kaimynams misija. Suomiai sarkastiškai praminė sovietų kasetines bombas „Molotovo duonos krepšeliais“.[2] Kai buvo pradėta efektyviai atakuoti sovietų tankus rankinėmis padegamosiomis bombomis, suomiai ėmė jas vadinti „kokteiliais Molotovui“ arba tiesiog „Molotovo kokteiliais“, kaip „gėrimą siūloma kartu su maistu“.[3] Pats Molotovas neigė ir niekino šį vardą, ypač po to, kai sovietai susidūrė su plačiai paplitusiu Molotovo kokteilių mėtymu, protestuojant prieš sovietus Rytų Europoje jau po Antrojo pasaulinio karo.[4]

Veikimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stiklinis butelis atsitrenkia į kietą paviršių (tanko šarvą, statinio sieną ir kt.) ir sudūžta. Išsiliejęs padegamasis mišinys užsidega ir sukelia gaisrą, naikina aplietą paviršių.

Padegamasis mišinys dažniausiai daromas iš benzino. Pvz., Če Gevara siūlė padegamąjį mišinį daryti iš 3 dalių benzino ir 1-os dalies variklių alyvos. Mišinyje naudodavo ir metanolį, terpentiną.

Padegamojo mišinio priedai:

  • tirštiklis – degutas, mineralinė alyva, bitumas, cukrus ir kt. Sutirštintas padegamasis mišinys storesniu sluoksniu padengia paviršių, ilgiau dega, sudaro tirštą troškinančių dūmų debesį.
  • deguoninis padegiklis – medžiaga, kuri reaguodama su oro deguonimi užsiliepsnoja. Paprastai tai baltasis fosforas.
  • vandeninis padegiklis – medžiaga, kuri užsiliepsnoja nuo kontakto su vandeniu. Tai šarminių metalų ar jų lydinio gabalėliai. Tokio mišinio gesinimas vandeniu didina degimą.
  • termitiniai ar pirogeliniai priedai – termito mišinys ar magnis. Jie labai didina degimo temperatūrą (pvz., iki 1600 °C), dėl kurios efektyviau pažeidžia metalines konstrukcijas.

Padegimo būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprasčiausias būdas – butelis aprišamas skuduru, kuris prieš naudojimą sudrėkinamas degiu skysčiu (dažnai – iš butelio) ir padegamas. Butelis sviedžiamas su liepsnojančiu skuduru. Buteliui sudužus liepsna padega padegamąjį mišinį. Dažnai prie butelio būdavo pririšamas specialus degtukas.

Efektyvesnis būdas – naudoti padegamąjį mišinį, kuris ore užsidega savaime. Tokie mišiniai paprastai turi baltojo fosforo. Tokie padegamieji buteliai patogesni naudoti, nes jų nereikia padeginėti, mažiau šansų, kad butelių metiką pastebės priešas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ispanijos pilietinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas pirmųjų kartų, kur naudoti padegamieji buteliai, buvo Ispanijos pilietinis karas. 1936 m. generolo Fransisko Franko sukilėliai padegamuosius butelius su benzinu naudojo [5] prieš Ispanijos respublikonų pusėje kovojusius sovietinius tankus T-26 ir BT-7.

Žiemos karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Padegamuosius butelius patobulino Suomijos kariuomenės kapitonas Eero Kuittinen, kuris 1937 m. pavasarį ėmė tobulinti frankinstų naudotus padegamuosius butelius. Pirmasis padegamojo butelio variantas (stiklinis butelis su benzinu ir pririštu audeklo gabalu) turėjo šiuos trūkumus:

  • padegamasis skystis pernelyg sparčiai nutekėdavo nuo aplieto paviršiaus
  • padegtas butelio audeklinis dagtis demaskuoja sviediką, tad tanko įgula gali kulkosvaidžio ugnimi sunaikinti sviediką.

Kuitinenas į benziną pridėjo gudrono (10–20 ml į 0,5 litro butelį), kuris sutirštino padegamąjį skystį ir neleido jam pernelyg greitai nutekėti. Gudronas taip pat padidino dūmijimo efektą ir degimo temperatūrą.
Padegimo būdai:

  • audros degtukai. Prie butelio, priešinguose jo šonuose, lipnia juosta prisukdavo du degtukus. Audros degtukai dega apie 60 s. Apie 80 % 19391940 m. Suomijos pagamintų padegamųjų butelių naudojo šį būdą.
  • ampulė su padegikliu iš sieros rūgšties ar baltojo fosforo. Ilga trapaus stiklo ampulė įdedama į padegamąjį butelį. Dūžtant padegamajam buteliui dūžta ir ampulė, kurios turinys padega padegamąjį mišinį. Šį būdą sukūrė jau karo metu, jį naudojo likę 20 % Suomijos pagamintų padegamųjų butelių.

Suomiai padegamųjų butelių mišinį pavadino Molotovo kokteiliu, o vėliau taip ėmė vadinti pačius padegamuosius butelius. Suomiai padegamuosius butelius svaidydavo ranka arba svaidyklėmis. Padegamuosius butelius su degtukais Suomijoje masiškai gamino Alko kompanija Rajamäki naftos perdirbimo gamykloje. Žiemos karo metu suomiai pagamino 450 000 padegamųjų butelių. 750 ml buteliai buvo užpildomi etanolio, deguto ir benzino mišiniu.

Chalchin-Golo konfliktas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. Mongolijos ir Mandžuko valstybės pasienyje, prie Chalchin-Golo upės, įvyko ginkluotas konfliktas, kuriame iš tikro kovėsi Japonijos ir SSRS kariuomenės. Japonijos kariuomenei trūko prieštankinės ginkluotės, todėl ji naudojo benzininius padegamuosius butelius. Japonai skelbė, kad jų pėstininkai šiais buteliais sudegino kelis šimtus sovietų tankų, tačiau Raudonosios armijos archyvai to nepatvirtina.[6]

Vokietijos-Lenkijos karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos Armija Krajova naudojo padegamuosius butelius, kurie sudužę užsidegdavo savaime.[7] Prie butelio pritvirtintas audeklo dagtis būdavo persunktas kalio chlorato ir cukraus mišiniu ir išdžiovintas. Padegamajame mišinyje buvo įmaišyta koncentruotos sieros rūgšties, kuri, sudužus buteliui, padegdavo chloratu apdorotą skudurą ir kartu – padegamąjį mišinį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Online Etymology Dictionary: Molotov cocktail Archyvuota kopija 2014-08-03 iš Wayback Machine projekto.. Douglas Harper, 2010.
  2. Langdon-Davies, John (1940). „The Lessons of Finland“. Picture Post.
  3. The Second Book of General Ignorance, Faber and Faber, 2011, p.76, ISBN 978-0-571-26965-5
  4. Sebag-Montefiore, Simon (2005). Stalin: The Court of the Red Tsar. Vintage Books. p. 335. ISBN 1-4000-7678-1.
  5. José Luis Infiesta. „LA UNIDAD ITALIANA DE CARROS-ARTILLERÍA, LOS T-26 SOVIÉTICOS Y LA BATALLA DE SESEÑA“. ejercito.mde.es. Suarchyvuotas originalas 2008-09-26. Nuoroda tikrinta 2008-08-06.
  6. Coox, Alvin, 1990, Nomonhan: Japan Against Russia, 1939
  7. Rafal E. Stolarski. „The Production of Arms and Explosive Materials by the Polish Home Army in the Years 1939-1945“. polishresistance-ak.org. Suarchyvuota iš originalo 2016-08-23. Nuoroda tikrinta 2016-09-12.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]