PPD-40
| PPD-34, PPD-38, PPD-40 | |
|---|---|
| |
| Tipas | pistoletas-kulkosvaidis |
| Konstruktorius | Vasilijus Degtiariovas |
| Šalis | TSRS |
| Sukurtas | 1934, 1938, 1940 |
| Naudotas | 1935–1942 |
| Naudotojai | TSRS Raudonoji Armija, Pasienio kariuomenė |
| Kalibras, mm | 7,62 |
| Šovinys, mm | 7,62×25 mm Tokarev |
| Šaudymo sparta, n/min. | 800 (1000 – PPD-40) |
| Svoris, kg | 3,63/5,45 (be dėtuvės, su disku) |
| Ilgis, mm | 788 |
| Vamzdžio ilgis, mm | 273 |
| Pradinis greitis, m/s | 489 |
| Taikymo tolis, m | 200 |
| Maks. šūvio nuotolis, m | 500 |
| Dėtuvė | 25 šov. ragelis, 71 šov. diskas |
PPD-40 (rus. ППД-40, пистолет-пулемёт Дегтярёва) – tarybinis 7,62 mm kalibro pistoletas-kulkosvaidis, 1940 m. sukonstruotas šaunamųjų ginklų konstruktoriaus V. Degtiariovo.
PPD-40 pirmtakas PPD-34 buvo sukurtas 1934 m., o į ginkluotę priimtas 1935 m. Jis naudojo 7,62 mm šovinius (7,62×25 mm Tokarev) – nežymiai modifikuotus Mauzerio C96 šovinius (7,63×25 mm Mauser), kuriuos naudojo ir metais anksčiau į ginkluotę priimtas savitaisis pistoletas TT-33. Bendras TT-33 ir PPD-34 kalibras leido ne tik naudoti tuos pačius šovinius, kas lengvina šaudmenų tiekimą, bet ir vamzdžių gamybai naudoti tą pačią technologinę įrangą.
PPD-34 konstrukcija gana paprasta. Taikiklis sugraduotas nuo 50 iki 500 m.
Priėmus į ginkluotę PPD-34 gamino nedidelėmis serijomis. Pirmieji keli gaminimo ir naudojimo metai atskleidė kai kuriuos trūkumus, todėl 1938 m. PPD buvo modernizuotas. Buvo patobulinta dėtuvės įtvirtinimo sistema, pakeista gamybos technologija. Modernizuotas modelis buvo pavadintas PPD-34/38.
Tuo metu daugelio pasaulio valstybių (išskyrus Austriją ir Suomiją) generolai nelaikė rimtu ginklu. Tas pats buvo ir Raudonojoje Armijoje. 1939 m. vasarį TSRS Gynybos liaudies komisariatas pasiūlė nutraukti PPD-38 gamybą, o naudojamus – pašalinti iš dalinių. Šį sprendimą grindė tuo, kad pistoletas-kulkosvaidis yra mažai efektyvus ginklas ir retai tegali būti naudingas. Surinkti PPD atsidūrė sandėliuose. Tačiau gamyba nebuvo sunaikinta, nes nedideles PPD-38 partijas gamino NKVD pasienio kariuomenei.
Tikroji pistoletų-kulkosvaidžių vertė paaiškėjo TSRS-Suomijos kare. Raudonosios Armijos vadovybė, pamačiusi suomių automatininkų (karių, ginkluotų pistoletais-kulkosvaidžiais Suomi) efektyvumą, liepė sandėliuose gulėjusius PPD perduoti į Karelijoje kovojusius dalinius. Surinko ir pasieniečių turėtus PPD. Į frontą buvo perduoti ir sandėliuose buvę Fiodorovo automatai. PPD gaminusios gamyklos ėmė dirbti trimis pamainomis.
1940 m. imtas gaminti dar sykį modernizuotas PPD variantas PPD-40. Vėl buvo patobulintas diskinės dėtuvės tvirtinimas, imti naudoti patobulinti diskai.
PPD-38 ir modernesnį variantą PPD-40 naudojo ir Vokietijos-TSRS karo pradžioje. Bet netrukus PPD pakeitė patikimesnis ir pigesnis PPŠ-41. Nežiūrint į patobulinimus PPD-40 gamyba buvo per sudėtinga, todėl karo metui netinkama. Be to, 1941 m. pabaigoje Vokietijos kariuomenė okupavo Tulą ir Sestrorecką, kur ir gamino PPD-40.
Vokietijos kariuomenė naudojo trofėjinius PPD-40, vokiškoje ginklų nomenklatūroje jie buvo vadinami MP 716(r), jais ginklavo kai kuriuos užnugario dalinius. Šovinius naudojo arba trofėjinius 7,62x25 mm TT, arba skirtus Mauzeriams 7,63x25 Mauser.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ППД-1934\38\40
- Пистолеты-пулемёты » ППД Archyvuota kopija 2011-09-19 iš Wayback Machine projekto.