Pėstininkų tankas

Pėstininkų tankas (angl. infantry tank ) – tankas, pritaikytas palaikyti pėstininkų atakas fronte. Tokių specializuotų tankų idėja prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo suformuluota D.Britanijoje ir Prancūzijoje.

Pėstininkų ir kreiseriniai tankai

Buvo numatyta turėti pėstininkų tankus ir kavalerijos (kreiserinius) tankus. Pėstininkų tankai turėjo būti geriau šarvuoti (lyginant su kreiseriniais tankais), kad galėtų veikti glaudžiai sąveikaudami su pėstininkais net intensyviai apšaudomi. Papildomi šarvai pėstininkų tankuose įrengti greičio sąskaita. Buvo manoma, kad pėstininkų tankams greitis neesminis dalykas, kadangi jie priversti prisiderinti prie lėtai judančių pėstininkų. Kai pėstininkų tankų palaikomas ataka pralaužia priešo gynybos liniją, pro sudarytas joje spragas į priešo užnugarį išsiveržia greitieji kreiseriniai tankai, kurie ten efektyviai išnaudoja savo didesnį greitį ir veikimo spindulį, kad nutrauktų priešo tiekimo ir ryšių linijas.

Padalijimas į pėstininkų ir kavalerijos tankus kilo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kai britų tankai buvo suskirstyti į sunkiuosius tankus (Mark I) ir greitesnius tankus (Medium Mark A Whippet, po kurio sekė Medium Mark B ir Medium Mark C). Tarpukaryje tobulinant tankų techniką ši klasifikacija išliko ir tapo dalimi bendros doktrinos, kai buvo paskelbtas generolo majoro Persio Hobarto (Percy Hobart) darbas, kurį palaikė Bezilas Henris Lidel Hartas (Basil Henry Liddell-Hart).

1934 m. P. Hobartas, tada buvęs Karališkojo tankų korpuso inspektoriumi, numatė du pėstininkų tankų variantus:

• Gana mažas, ginkluotas kulkosvaidžiu. Didelis skaičius tokių tankų turėtų užslopinti priešo gynybą.
• Stambesnis tankas, ginkluotas patranka ir šarvuotas priešsviedininiais šarvais, apsaugančiais nuo lauko artilerijos.

Dėl ribotų lėšų kariniams reikalams ginkluotės master-generolas (Master-General of the Ordnance) Hju Elesas (Hugh Elles) pasirinko mažesnįjį kulkosvaidinį variantą. Reikalavimai buvo perduoti Vickers-Armstrongs kompanijai, kuri 1936 m. pabaigoje turėjo pagamintą prototipą.

Palyginimas su kitais tankų tipas

Kartais pėstininkų tankai lyginami su sunkiaisiais tankais, o kreiseriniai tankai - su vidutiniais ir lengvaisiais tankais. Šis lyginimas gali suklaidinti, kadangi pėstininkų tankai nebuvo kuriami kaip tankai, gebantys kovoti su kitais tankais, kokie būdavo sunkieji tankai.

Pėstininkų tankai aiškiai skyrėsi tiek nuo sunkiųjų tankų, tiek nuo pralaužimo tankų. Tiesa, kai kurie ikikariniai daugiabokščiai sunkieji tankai, tokie kaip tarybinis T-35 ir vokiečių Neubaufahrzeug derino šių tankų tipų savybes. Abu jie buvo šiek tiek paėmę iš tanko Vickers A1E1 Independent prototipo, šio tanko kūrimą karo biuras nustojo vystyti 3-iojo dešimtmečio pabaigoje pristigus lėšų. Tankas Neubaufahrzeug buvo pripažintas kaip per lėtas blickrygo (Blitzkrieg) taktikai, todėl jo serijiniu būdu negamino. Vokietijos, o kažkiek ir TSRS karo doktrina pasislinko link greitesnių vidutinių ir sunkiųjų tankų, kurie tinka kautis tankų mūšiuose. Tuo tarpu pėstininkų tankų ir šturmo tankų funkcijas šiose kariuomenėse daugiausia perėmė artilerijos savaeigės.

Labai svarbus skirtumas yra tai, kad sunkieji tankai paprastai labai gerai ginkluoti, o pėstininkų tankai nebūtinai geriau ginkluoti už likusius tankus. Pvz., tarybinis KV-1 ir britų Matilda II ginkluotėje pasirodė maždaug vienu metu 1940 m. Abu šie tankai turėjo panašią ginkluotę ir panašų judrumą, tačiau KV ginkluotė (76,2 mm patranka ir 3 ar 4 7,62 mm kulkosvaidžiai) buvo galingesnė nei Matildos (40 mm patranka ir 7,92 mm kulkosvaidis).

S.Britanijos pėstininkų tankų ginkluotė vystėsi trimis fazėmis:

• Iki Diunkerko britų Matilda I turėjo vienintelį sunkųjį Vickers kulkosvaidį, nes šio tanko važiuoklė buvo labai lengva, ir jos turėjo būti pigus.
• Matilda II turėjo galimybę kautis su tankais (kaip tais laikais, neblogą), nes turėjo 40 mm patranką su dviejų svarų svorio sviediniais. Tiesa, šios patrankos sviediniai buvo tik prieštankiniai, be sprogmenų ir pilnaviduriai. Jie visai netiko pėstininkams apšaudyti.
• Britų pėstininkų tankų viršūnė buvo Churchill MkI, kurio korpuse buvo 3 colių haubica, galėjusi apšaudyti pėstininkus fugasiniais ir skeveldriniais sviediniais, o bokštelyje - 2 svarų patranka. Didėjant tankams ir jų bokštų atraminiams žiedams atsirado galimybė tokią haubicą įkelti į pagrandinę bokštą. Tokie tankai buvo britų Crusader Close Support (CS) ir Centaur CS

Istorija

D. Britanija

Matilda II dykumos kampanijoje

Kadangi pėstininkų tankai turėjo kariauti tokiu pačiu greičiu kaip ir atakuojantys pėsti pėstininkai, didelis didžiausias greitis nebuvo esminis požymis, bet jie galėjo turėti storesnius šarvus. Pirmi tiksliniai pėstininkų tankai, Mark I Matilda ir Mark II Matilda, buvo ginkluoti sunkiuoju kulkosvaidžiu pirmasis bei prieštankine 2-jų svarų patranka antrasis. Tankai Mark I buvo užsakyti 1938 m., bet tapo aišku, kad bus reikalingas geriau ginkluotas tankas. Jį turėjo pakeisti jau projektuotas Mark II, kurį turėjo užsakyti 1938 m. viduryje.

Abu šie tankai dalyvavo mūšyje dėl Prancūzijos, kur Araso kontrapuolime jie sukrėtė Vokietijos tankų dalinius. Prancūzijoje prarastus Mark I nekeitė naujai pagamintais, o Mark II Matilda gamyba nebuvo nutraukta.

Britų doktrina teigė, kad tiek pėstininkų, tiek kreiseriniai tankai turi gebėti kautis su priešo tankais, todėl abiejų klasių tankuose naudojo pirma 2 svarų, o vėliau ir 6 svarų patrankas.

Po jų ginkluotėje pasirodė tankai Mk III Valentine ir Mk IV Churchill. „Valentainas“ pasirodė netinkamas tolesniam tobulinimui, o „Čerčilis“ buvo tobulinamas toliau ir buvo naudojamas iki karo pabaigos.

Tuo metu britų kreiseriniai tankai vystėsi į didesnius tankus su galingesniais varikliais, turinčius galingesnes patrankas ir storesnius šarvus, bet išvystančius ir didelį greitį. Karo pabaigoje kreiserinių tankų linija davė „universalųjį tanką“ Centurion.

D.Britanijos kariuomenė naudojo ne tik pėstininkų ir kreiserinius tankus, bet ir vidutinius tankus, daug kurių gaudavo iš JAV.

Britų pėstininkų tankų galerija

• 
  Mk I Matilda I (A11) (1938 m.)
• 
  Mk II Matilda II (1937 m.)
• 
  Mk III Valentine (1938 m.)
• 
  Mk IV Churchill (A22) (1941 m.)

Prancūzija

Tarpukario metais Prancūzijos kariuomenė ginkluotėn priėmė tris lengvuosius tankus, vykdžiusius pėstininkų tankų funkcijas. Tai buvo Hotchkiss H35, Renault R35 ir FCM 36. Visi trys turėjo dviejų žmonių įgulas, buvo panašūs į Matilda I dydžiu, svoriu ir šarvais. Tačiau jie buvo geriau ginkluoti, nes turėjo 37 mm patrankas, suporintas su kulkosvaidžiais.

Kautynėse pasirodė, kad jie geba atlaikyti tankų ir prieštankinių patrankų sviedinius. Jie buvo sukurti lėtai važiuoti raižyta vietove. Bet pasirodė, kad tankų funkcijų atskyrimas į dvi specializuotas klases (pėstininkų ir kreiserinius tankus) nėra efektyvus. Kreiseriniai tankai neišvengiamai anksčiau ar vėliau kautynėse sutikdavo priešo tankus. Pėstininkų tankai kautynėse būdavo vieni, kai jų ginamas pozicijas pralauždavo. Tobulėjant tankų konstrukcijai pėstininkų tankų idėja karo metais blanko. Galų gale laimėjo universaliojo tanko idėja.

Prancūzijos pėstininkų tankų galerija

• 
  Hotchkiss H35 (1936 m.)
• 
  Renault R35 (1934 m.)
• 
  FCM 36 (1936 m.)

Kitos valstybės

Pėstininkų tankų klasės mašinas 4-tąjį dešimtmetį gamino ir kitos didžiosios valstybės:

• TSRS. Ji gamino tankus lengvuosius T-26, kurie būdavo priskirti pėstininkų daliniams, tad atlikdavo pėstininkų tankų vaidmenį. Šis tankas turėjo palyginti plonus lengvojo tanko šarvus, tačiau tuomet pajėgia 45 mm patranką. Tarybiniai BT tipo tankai buv kreiserinio tipo.
• Vokietija. Ji turėjo atskiras tankų pajėgas (Panzerwaffe), tad Vokietijos pėstininkai savo atskirosiose tankų brigadose naudojo senstančius Panzerkampfwagen I. Tai buvo susiję ne su specialia doktrina, bet tiesiog su lėšų tankų gamybai stygiumi. Atsiradus lėšų artilerija buvo apginkluota šturmo savaeigėmis Sturmgeschütz III, kurios buvo naudojamos pagal savo paskirtį - kaip pėstininkų artimosios paramos kovos mašinos.

Išvados

Tankų padalinimas į pėstininkų ir kreiserinius buvo pagrįstas ekonomikos darbo pasidalinimo principu, tačiau tokių tankų panaudojimas Antrojo pasaulinio karo metais mechanizuotose kovos veiksmuose parodė, kad tai labai neefektyvu techninio vystymo, gamybos, aptarnavimo, logistikos ir, kas blogiausia, taktinio lankstumo požiūriu. Todėl karo metu tokius tankus naudojusios valstybės tokio tankų dalinimo atsisakė.