Ozonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ozonas
Ozone-1,3-dipole.png Ozone-3D-vdW.png Ozone-elpot-3D-vdW.png
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
CAS numeris [10028-15-6]
Cheminė formulė O3
Molinė masė 47,998 g·mol−1
SMILES
Rūgštingumas (pKa)
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis
Išvaizda balkšvai melsvos dujos
Lydymosi t° −192,5 °C
Virimo t° −111,9 °C
Lūžio rodiklis (nD)
Klampumas
Tirpumas H2O 0,105 g·100mL−1
(0 °C)
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma
Dipolio momentas
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298 +142,3 kJ·mol−1
Giminingi junginiai
Giminingi grupė
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Ozonas (O3) - deguonies alotropinė forma, molekulė, kurią sudaro trys deguonies atomai, o ne du, kaip stabilesniame diatominiame O2. Normalioje temperatūroje ir slėgyje ozonas yra balkšvai melsvos, nuodingos dujos.[1]

Žemutiniuose atmosferos sluoksniuose ozono dujų yra tik apie 4 × 10-6 % tūrio.[2]

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Žemesnėje nei -112 °C temperatūroje virsta į tamsiai mėlyną skystį, o žemesnėje nei -193 °C temperatūroje – į tamsiai mėlyną kietą medžiagą. Ozonas yra stiprus oksidatorius. Ozonas chemiškai labai aktyvus, nes jo molekulės lengvai skyla; susidaręs atominis deguonis energingiau už molekulinį reaguoja su įvairiomis medžiagomis. Nestabilus, skaidosi į įprastinę deguonies formą:

\mathrm{\ 2O_3 \ \longrightarrow \ 3O_2}

Ši reakcija spartėja didėjant temperatūrai ir mažėjant slėgiui. Kaitinamas greitai skyla ir išskiria daug šilumos, todėl oro ir ozono mišinys, esant didelei ozono koncentracijai, sprogsta.

Nedidelės koncentracijos ozono yra visoje Žemės atmosferoje: pažemėje ozonas laikomas oro teršalu, kenkiančiu plaučiams, o aukštesniuose atmosferos sluoksniuose (apie 20 km virš jūros lygio) ozonas trukdo kenksmingam ultravioletiniam spinduliavimui pasiekti Žemės paviršių.

Gamtoje ozonas susidaro perkūnijos metu arba oksiduojantis spygliuočių medžių sakams. Jis suteikia gaivų kvapą orui spygliuočių miškuose ir po perkūnijos. Ozonas gali susiformuoti iš O2 veikiant stiprioms elektros iškrovoms, pvz., žaibavimui. Tam tikra elektroninė įranga taip pat gali generuoti reikšmingus ozono kiekius.

Ozonas daug didesnis oksidatorius, nei deguonis. Ozonas oksiduoja beveik visus metalus ir daugumą kitų elementų. Leistina tik labai maža jo koncentracija, nes yra daug nuodingesnis už smalkes. Ozonui reaguojant su automobilių išmetamais teršalais susidaro smogas. Ozonas chemiškai daug aktyvesnis už deguonį. Kai kurios medžiagos (fosforas, alkoholis) ozone užsiliepsnoja, kaučiukas tampa labai trapus, o dažai, veikiami ozono, išblunka.

Gavyba ir naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ozonas gaunamas veikiant deguonį arba orą ultravioletiniais spinduliais, elektros išlydžiu, skaidant peroksidus. Ozonas naudojamas vaistams, sintetiniams tepalams gaminti, įvairioms medžiagoms šalinti iš nuotekų, oro ir vandens dezinfekavimui, balinimui.

Žodžio kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Ozono terminą 1839 m. pirmasis pavartojo vokiečių chemikas Kristianas Fridrichas Šionbainas (1799–1868 m.). Jis žodį kildino iš gr. ozon -> ozein (kvepėti), dėl labai specifiško ozono kvapo lietaus metu ir ypač po lietaus.

Poveikis sveikatai[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad žmogaus sveikatai kyla pavojus, kai ozono koncentracija viršija 180 μg/m3 arba per aštuonias valandas yra 110 μg/m3.[3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vilhelmas Skominas. Ozonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 185-186 psl.
  2. Zita Dzedulionienė. Chemija: vadovėlis VIII–X klasei: suaugusiųjų ir savarankiškam mokymuisi. Kaunas: Šviesa, 2009, 101 p. ISBN 978-5-430-05433-5.
  3. NAVICKAS, Juozas. Specialioji fizika. Vilnius: Arvida, 2008, 153 p. ISBN 978-9955-896-35-7.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Feldmanas Fricas, Guntis Rudzytis. Neorganinė chemija. Vertimas į lietuvių kalbą 1992.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]